Panevėžio gyventojai, vadovai, iš sostinės atvykę svečiai, tarp kurių buvo gausus Lietuvos romų bendrijos narių būrys, antradienio popietę rinkosi prie J. Tilvyčio gatvės pirmuoju numeriu pažymėto namo. Visų dėmesys krypo į šaligatvyje ties šiuo pastatu įmontuotas auksu žėrinčias keturias plyteles. Šios plytelės, keturi „Atminimo akmenys“, nuo šiol primins apie per holokaustą persekiotus romus. Taip miestas prisijungė prie didžiausio Europos memorialo po atviru dangumi.
Prie „Atminimo akmenų“ Panevėžyje (iš kairės) Lietuvos romų bendrijos pirmininkas Ištvanas Kvikas, Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Birutė Sabatauskaitė ir nuo holokausto nukentėjusios moters anūkė Grafinė Jablonskaitė-Čelkienė.
Panevėžys – pirmas ir vienintelis miestas, kurio grindinyje įmontuoti persekiotiems romams atminti skirti ženklai. Kiti „Atminimo akmenys“ įrengti dvidešimt vienoje Europos valstybėje, o Lietuvoje – Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, jie skirti nuo holokausto nukentėjusiems žydų tautybės žmonėms. Iš viso įrengta beveik 60 000 tokių atminimo ženklų.
Šios idėjos autorius – vokiečių menininkas Giunteris Demnigas, jis pagamino ir Panevėžiui skirtas plokšteles. „Atminimo akmenys“ – nedidelės plytelės gatvės grindinyje, montuojamos šalia holokausto aukų namų arba vietų, kuriose šie žmonės dirbo, mokėsi.
Per Antrąjį pasaulinį karą romai, kaip ir žydai, nacių buvo persekiojami dėl rasistinių paskatų, išžudyta šimtai tūkstančių romų, kurių protėvių kartų kartos gyveno Europoje. Ne išimtis buvo ir Lietuva. Manoma, kad šalyje nužudyta ne mažiau kaip 500 romų kilmės asmenų. Nacių okupacijos pabaigoje žmonės buvo vežami į Prancūziją ir Vokietiją, deportuota apie 1000 romų.
Visos tautos likimas
Panevėžyje įmontuoti atminimo akmenys skirti keturioms šiame mieste gyvenusioms ir persekiojimus patyrusioms moterims. Vieta pasirinkta neatsitiktinai – J. Tilvyčio gatvėje iki Antrojo pasaulinio karo gyveno ne viena romų šeima. Šios gatvės šaligatvyje įtaisyti „Atminimo akmenys“ pagerbia čia gyvenusias Oną Bagdonavičiūtę- Matuzevičienę, Anastaziją Bagdonavičiūtę-Jablonskienę, Zosę Matuzevičiūtę, Oną Bagdonavičiūtę-Grachauskienę.
Didžiąją dalį informacijos apie šių moterų likimą surinko panevėžietė Vida Beinortienė ir sesuo vienuolė Daiva Tumasonytė.
„Svarbu, kad skaudi romų patirtis pagaliau būtų įamžinta – ši tauta labai stipriai nukentėjo per holokaustą“, – sakė V. Beinortienė, daug metų paskyrusi romams, parašiusi knygų šia kalba, sudariusi žodyną, užrašiusi ne vieną pasakojimą, prisiminimus.
Į susirinkusiuosius prie „Atminimo akmenų“ kreipėsi projektą inicijavusio Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Birutė Sabatauskaitė, ji sakė, kad idėja įamžinti per holokaustą nukentėjusius romus ir žydus kilo dar 2009 metais.
„Taip norėjome pasakyti, kad jaučiamės atsakingi už šią tragediją ir gedime jos aukų“, – kalbėjo ji.
Prisiminė močiutę
Vienos iš atminimo akmenyse įamžintų A. Bagdonavičiūtės-Jablonskienės anūkė, panevėžietė Grafinė Jablonskaitė-Čelkienė susirinkusiesiems pasakojo, kad jos močiutė Anastazija, visų vadinta Flamia, 1943 metais buvo išvežta į Pravieniškių koncentracijos stovyklą ir kartu su jauniausiais anūkais sušaudyta. Vyresni anūkai ir vaikai buvo išvežti dirbti į Vokietiją. Jablonskių šeima buvo gausi – turėjo aštuoniolika vaikų, išvežti buvo beveik visi, išskyrus vieną dukrą, išvengusią koncentracijos stovyklų.
Anūkė pasakojo, kad nuo holokausto nukentėjo jos giminės ir iš tėvo, ir iš mamos pusės. Sunku buvo tais laikais gyvenusiems žmonėms, jiems teko patirti daug išgyvenimų, netekčių.
O. Bagdonavičiūtė-Matuzevičienė buvo išvežta prie statybos darbų, o kai buvo išlaisvinta, būdama nėščia pėsčiomis iš Vokietijos parėjo į savo gimtąjį Panevėžį.
Z. Matuzevičiūtė kartu su vyru, motina, senele ir dviem broliais kalėjo nacių koncentracijos stovykloje. Motina, senelė, brolis buvo sušaudyti, ji pati išlaisvinta grįžo į Panevėžį. O. Bagdonavičiūtė-Grachauskienė, į koncentracijos stovyklą patekusi su tėvais, seserimi ir broliais bei jų šeimomis, gyva liko viena, visi kiti buvo nužudyti. Jos atminimas simboliškai įprasmina net kelių nuo holokausto nukentėjusių šeimų likimą.
Skambėjo romų himnas
Į „Atminimo akmenų“ atidengimą iš Vilniaus atvyko Lietuvos romų bendrijos nariai ir jų pirmininkas Ištvanas Kvikas.
„Čia važiuodamas savęs klausiau, ar reikia žmonėms tokių liūdnų susitikimų? Nedvejodamas atsakau, būtinai reikia – tam, kad pasidalytume skausmu, kuris ištiko romus, žydus ir kitas genocido aukas. Susirinkome dar ir todėl, kad tokie dalykai nepasikartotų.“
I. Kvikas dėkojo visiems, kurie daug padarė, kad ir romų kančios neliktų užmarštyje. Ypatingus padėkos žodžius svečias tarė panevėžietei V. Beinortienei, po kruopelytę surinkusiai ir atkūrusiai Panevėžyje gyvenusių ir nuo nacių nukentėjusių romų gyvenimo istorijas. Skambant gitaros muzikai I. Kvikas, šalyje gerai žinomas dainininkas, atliko romų himną.
Vėliau G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje vyko renginys, skirtas romų holokaustui, pristatyta panevėžiečių išleista knyga „Romų pasakos“. Knygos sudarytojos V. Beinortienė ir sesuo D. Tumasonytė. Bibliotekoje veikė nuotraukų paroda „Panevėžio romai – holokausto dalyviai“. Knygos pristatymą ir parodą parengė Panevėžio vaikų dienos užimtumo centras. Parodoje eksponuojamos Panevėžyje gyvenusių romų, nukentėjusių nuo holokausto, nuotraukos.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
Austėjos BANKAUSKAITĖS nuotr.
