Sovietinė okupacija Lietuvoje permainė visos šalies gyvenimą. Ne tik pakito santvarka, bet ir prasidėjo žiaurios represijos. Todėl kilo partizaninis pasipriešinimo judėjimas.
Vyčio apygarda – viena ilgiausiai veikusių šalyje, jos atminimą dabar įamžina paminklas Vadokliuose, skirtas apygardos partizanams, jų rėmėjams ir ryšininkams. Nuotraukoje apačioje kairėje – vienas pirmųjų Vyčio apygardos vadų Alfonsas Smetona-Žygaudas ir jo įsakymu įsteigtai rinktinei Ukmergės apskrityje vadovavęs Mykolas Šemežys-Aras.
Lietuvių tauta praktiškai dešimt metų ginklu priešinosi okupacijai. Už tai sulaukė dar baisesnių represijų: rengtos provokacijos, nukentėjo partizanus rėmę žmonės, žuvusių kovotojų kūnai buvo viešai numetami aikštėse, menkinama jų kova.
Manoma, kad taip žuvo daugiau kaip 20 000 šalies gyventojų. Tokie įvykiai negalėjo nepalikti gilaus pėdsako tautos istorijoje ir žmonių atmintyje.
Dalis kovų prieš okupantus dalyvių buvo Lietuvos karininkai, buvusių savanorių vaikai ar parengti nacistinės Vokietijos diversantų mokyklose partizanai. Dalis tebuvo paprasčiausi ūkininkai, mokytojai, tarnautojai ir kiti, priversti palikti savo namus, šeimas ir prisijungti prie pasipriešinimo. Nors ne visi ir turėjo, ką palikti: artimuosius sovietai buvo išvežę į tremtį, uždarę į kalėjimus, nukankinę, namus – sunaikinę.
Šių žmonių likimai labai įvairūs, tačiau beveik visų – tragiški. Dauguma žuvo kovodami ar buvo nukankinti, ištremti arba išduoti, kaip manė, gerai pažįstamų žmonių, patyrę daugybę kančių.
Sovietmečiu partizanai vadinti banditais. Tais laikais stengtasi išbraukti iš mūsų istorijos ne tik jų kovos tikslą, bet ir patį faktą, kad mūsų tauta dešimtmetį be išorinės paramos priešinosi ginklu. Bet net penkiasdešimt okupacijos ir sovietinės propagandos metų nepajėgė ištrinti tautos atminties.
Išėjo į miškus
Panevėžio krašte partizaninis judėjimas buvo taip pat aktyvus. Čia itin pasižymėjo Vyčio apygarda – viena ilgiausiai veikusių šalyje, nes jai vadovavo patyrę Lietuvos kariuomenės karininkai.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas sako, kad Panevėžio krašte, kaip ir visoje šalyje, partizaninė kova prasidėjo kartu su sovietų okupacija. Pirmieji partizanai mūsų krašte minimi 1944 metų rugpjūtį, o lapkritį Lietuvos laisvės armijos Aukščiausiajam štabui šalies teritoriją padalijus į keturias apygardas, minima ir Panevėžio apygarda. Ji apėmė Panevėžio, Biržų ir Rokiškio kraštus.
Iš pradžių Ukmergės apskritis sudarė atskirą 6-ąjį Lietuvos laisvės armijos rajoną, tačiau jau netrukus Panevėžio, Kėdainių ir Ukmergės apylinkėse buvo įkurta Vyčio apygarda, o jos centru tapo Ukmergės apskritis.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas sako, kad partizaninė kova Panevėžio krašte nutrūko 1953-iaisiais, tačiau ir vėliau kovojo pavieniai partizanai. U. Mikaliūno nuotr.
Pasak D. Pilkausko, 1944 metais jau aptinkama žinių apie Vyčio apygardos įkūrimą. Muziejininko teigimu, Panevėžio apskrityje Vyčio apygardai priklausė Vadoklių, Krekenavos, Panevėžio, Raguvos, Ramygalos, Miežiškių valsčiuose veikę partizanų būriai.
Pirmasis apygardos vadas buvo karininkas Juozas Krikštaponis, Lietuvos prezidento Antano Smetonos giminaitis – jo sesers sūnus.
Muziejininko duomenimis, 1944-aisiais Panevėžio krašte telkėsi daugiau nei pusė tūkstančio partizanų. Minimi keli valsčiai, kuriuose jų buvo gausiausia: Ramygalos, Vadoklių, Šimonių, Viešintų ir Troškūnų.
Tačiau nesnaudė ir sovietai. Jie tuo pat metu telkė naikinamųjų būrių kovotojus. Baigiantis 1944-iesiems, Panevėžio krašte jau buvo sukurta šešiolika tokių būrių. Tais pačiais metais kovoti su partizanais atvyko ir daugiau nei 1 200 kariškių. Keliuose valsčiuose buvo įsteigtos karo komendantūros. Ir jau kitų metų sausį reguliariosios armijos daliniai puolė partizanus.
Kovų ir netekčių metai
Vyčio apygardai J. Krikštaponis vadovavo neilgai – žuvo 1945 metų sausį per susirėmimą Lėno miškuose. D. Pilkauskas pasakoja, kad tai buvus pirmos šios apygardos partizanų didelės kautynės. Į kovą su jais buvo mesti reguliariosios armijos daliniai, kautynės truko kelias valandas. Kiek žinoma, partizanų slėptuvė buvo išduota.
Žuvus apygardos vadui, jo vietą užėmė karininkas Danielius Vaitelis-Briedis. Kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniojo muziejininko D. Pilkausko teigimu, D. Vaitelis prieš Antrąjį pasaulinį karą pasitraukė į Vokietiją, karo metais buvo Lietuvoje, o prasidėjus antrajai okupacijai aktyviai įsijungė į partizaninę veiklą, platino partizanų spaudą ir atsišaukimus.
Vyčio apygardai D. Vaitelis-Briedis vadovavo iki žūties – 1948 metų pavasario. Jis, kaip ir dauguma vadų, griežtai pasisakė prieš partizanų legalizavimąsi. Be to, kiek žinoma, daug prisidėjo aprūpinant partizanus ginklais, mat žinojo, kur vokiečiai juos buvo paslėpę.
Ramygalos rajone veikęs Jono Vepšto-Paukštelio būrys.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniojo muziejininko tvirtinimu, esama įdomių duomenų, kad 1946–1947 metais Vyčio apygardoje būdavo duodami žodiniai nurodymai – instrukcijos ir įsakymai nebuvo leidžiami.
Šioje apygardoje ypač anksti – dar 1945-ųjų vasarą – pradėjo veikti agentų smogikų būriai. Tie agentai, dangstydamiesi partizanų vardu, vykdė provokacijas.
Vėlesni metai apygardai buvo skausmingi. 1948-aisiais iš dešimties Vyčio apygardos štabo pareigūnų liko penki. Kaip minėta, tais metais žuvo ir pats apygardos vadas. Žuvo ir jo pavaduotojas Jonas Kilijonas-Mikas, štabo apsaugos viršininkas Antanas Šyvys-Šalapka.
Po šių netekčių Vyčio apygardai ėmė vadovauti Alfonsas Smetona-Žygaudas. Prie partizanų jis prisijungė traukiantis Vokietijos kariuomenei. Teigiama, kad A. Smetona-Žygaudas turėjo gausų būrį ryšininkų, todėl ir buvo paskirtas vadu.
A. Smetona-Žygaudas nuo pat pradžių įsakė stiprinti tvarką būriuose, o už partizano vardo juodinimą siūlė taikyti aukščiausią bausmę. Taip pat jo įsakymu įsteigtos dvi rinktinės – Briedžio ir Krikštaponio. Pirmajai, veikusiai Ukmergės apskrityje, vadovavo Mykolas Šemežys-Aras, antrajai – Jonas Baltušnikas-Vienuolis, ji veikė Panevėžio apskrityje.
Pasak D. Pilkausko, 1950 metai mūsų krašto partizanams buvo itin sunkūs – tą vasarą žuvo visas štabas. Naujuoju apygardos vadu paskirtas Mykolas Šemežys-Arnas buvo vienas iš lyderių, jis buvo ryški asmenybė Lietuvos partizanų pasipriešinimo kovoje.
Krikštaponio ir Briedžio rinktinė taip pat turėjo naujus vadus. Praėjus metams iš dviejų apygardos rinktinių sudaryta viena – Gedimino. Jos vadu tapo Jonas Vepštas-Paukštelis. Jam žuvus vadu išrinktas Edvardas Daučiūnas-Jokeris. Muziejininko teigimu, jam vadovaujant Gedimino rinktinėje veikė trys partizanų tėvūnijos – Varpo, Trimito ir Aušros.
M. Šemežys-Aras žuvo 1951-aisiais. Paskutiniu apygardos vadu tapo Bronius Karbočius-Bitė. Jis 1953 metų slapstėsi Šilagalio kaime, tačiau per karinę operaciją buvo nukautas. Kitą dieną po jo žūties rastas Vyčio apygardos štabo bunkeris su dokumentais.
Dar po kelių mėnesių žuvo ir Gedimino rinktinės vadas E. Daučiūnas-Jokeris. Rinktinė jau nebebuvo atkurta. Būtent tais metais, pasak D. Pilkausko, partizaninė kova Panevėžio krašte nutrūko – vėliau kovojo tik pavieniai partizanai.
Rengė vokiečiai
Panevėžio kraštas partizaninių kovų žemėlapyje išsiskyrė aktyvumu. Čia buvo ir gausiausia diversantų desantininkų koncentracija.
Koplyčia ir atminimo lentos šioje vietoje užkastų 1944–1953 metais Raguvos apylinkėse žuvusių Vyčio apygardos partizanų atminimui. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.
Kaip pasakoja D. Pilkauskas, pirmaisiais partizaninės kovos metais nemažai partizanų buvo baigę Vokietijos diversantų mokyklas. Traukiantis naciams, dalis kartu besitraukiančių lietuvių pateko į diversantų mokyklas. Jose buvo rengiama partizaniniam karui. Anot muziejininko, mokyta ne tik rengti įvairias diversijas, bet ir vadovauti partizanų būriams, statyti bunkerius ir panašiai. Vėliau šie žmonės buvo permesti į Lietuvą.
1944 metais dar tik formuojantis stambesniems partizanų junginiams, diversantai įkūrė Lietuvos laisvės armijos 3-iąją Šiaurės apygardą. Nemažai jų netrukus žuvo, tačiau kai kurie sėkmingai telkė partizanų būrius. Kiek žinoma, viena tokia diversantų grupė 1944 metais buvo išmesta ties Įstricos ir Ūtos kaimais. Bet tokių grupių, aprūpintų ginklais, radijo siųstuvais, pinigais ir kitais būtinais dalykais, buvo ne viena. Kiek žinoma, vienai vadovavo Antanas Gogelis. Jis nusileidimo dieną pateko į nelaisvę ir buvo nuteistas mirties bausme.
Lietuvos laisvės armijos 3-ioji Šiaurės apygarda veikė Geležių, Pušaloto, Panevėžio, Karsakiškio apylinkėse, jai vadovavo Steponas Girdžiūnas-Gegužis. 3-iosios Šiaurės apygardos partizanai aktyviai agitavo lietuvius vyrus neiti į sovietinę kariuomenę. Taip pat, pasak D. Pilkausko, jie dalyvavo 1945 metų kovą vykusiose Ažagų-Eimuliškio kautynėse. Jos – vienose žymiausių Lietuvos partizaninio judėjimo istorijoje. Čia kovėsi Biržų, Panevėžio ir Šiaulių apskričių partizanų grupės. Nors priešo pajėgos buvo gerokai gausesnės ir įnirtingos kautynės truko dvi dienas, partizanai sugebėjo pasitraukti.
Pasak D. Pilkausko, 1945 metų vasarą apygardos partizanai neteko daug bendražygių. Tačiau tuo pačiu laiku prisijungė Žalioji rinktinė. Žuvus pirmajam šios apygardos vadui S. Girdžiūnui-Gegužiui, vadu tapo Vladas Juozokas-Petraitis.
1946 metai apygardai, muziejininko teigimu, tapo lemtingi. Sovietų valdžia, siekdama sunaikinti partizaninį judėjimą, metė didžiules pajėgas. Laisvės kovotojai susidūrė su gerai ginkluotu NKVD būriu. Tuomet žuvo apygardos vadas, buvo nukauta nemažai partizanų. Kadangi naujas vadas nebuvo paskirtas, 1946-ųjų vasarą ši apygarda liovėsi egzistuoti.
Daiva SAVICKIENĖ
Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.
