Naujos galimybės

Jie keliasi anksti, iš karto kimba į darbus ir neretai juos baigia tik po vidurnakčio.

Poilsis šiltuose kraštuose liko užmarštyje, o planus skirti daugiau dėmesio šeimai tenka atidėti ateičiai.

Pastaruoju metu tokia yra kai kurių Panevėžio verslininkų realybė. Sunkmetis bendrovių ir įmonių savininkus privertė atleisti dalį darbuotojų ir patiems imtis darbų.

Vaizdai, kai įmonių vadovai patys gamina valgį, valo patalpas ar imasi staliaus darbų, nebestebina. Verslininkai teigia, kad naujos sąlygos juos privertė keisti mąstymą.

„Turiu mažai laiko, laukia daug darbų. Jei norite, užsukite pasikalbėti dabar“, – dar prieš susitinkant perspėjo dvidešimt metų kavinių verslu užsiimantis panevėžietis Egidijus Stunža.

Verslininkas sunkmečio pasekmes pajuto dar praėjusių metų vasarą. Tada iškilo dilema – uždaryti verslą arba rasti būdų, kaip išgyventi.

„Krizė pas mus prasidėjo prieš pusantrų metų, o dabar jos nebėra. Dirbti kavinėje samdydavome iki 15 žmonių. Tačiau neuždirbdavo tų pinigų, kurių reikėdavo jiems algoms išmokėti. Dabar samdom keturis žmones, dar dirbu aš ir mano žmona. Abu sukamės už tris, o samdomi darbuotojai dirba už du“, – pasakojo Kranto gatvėje kavinę turintis verslininkas.

Naujos darbo taisyklės panevėžietį ir jo žmoną privertė dirbti įvairius darbus, juos anksčiau atlikdavo samdomi darbuotojai. Nors sunkmetis, šeimos verslo taktika pasiteisino.

„Priėjom prie išvados, kad patiems dirbti ekonomiškiau ir pelningiau, tačiau toks gyvenimo būdas užima visą laisvalaikį. Nelieka laiko nei sportui, nei vaikams. Aplinkybės verčia. Esu direktorius, tiekėjas, barmenas, indų plovėjas ir padavėjas, galiu būti viskuo. Jei reikia, moku pagaminti sušį, iškepti kiaušinienę ar omletą“, – tikino E.Stunža.

Prisitaikė prie sunkmečio

Pasikeitusi darbo specifika ir ritmas turi savų privalumų ir trūkumų. Darbe E.Stunža praleidžia iki keturiolikos valandų per dieną, todėl laisvo laiko pomėgiams ar šeimos reikalams beveik nelieka, tačiau darbas tiesiogiai bendraujant su kavinės klientais atvėrė naujas galimybes.

„Bandome sukurti gerą kavinės atmosferą, apie 90 procentų ateinančiųjų yra nuolatiniai lankytojai. Žmonės grįžta pas mus, nes žino, kad esame tie savininkai, kurie juos ne tik aptarnaus, bet ir su jais pabendraus. Kelias į kliento širdį – bendravimas. Negaliu tvirtinti, kad kiekvieną pažįstame kaip nuluptą ar dalijamės bėdomis ir džiaugsmais, bet mes tikrai stengiamės, kad žmogui būtų jauku“, – pasakojo verslininkas.

Kavinės savininkas prisitaikė net prie to, kad sumažėjo klientų. Daug kam atrodo, kad kavinės darbo laikas neįprastas.

„Nedirbame tada, kai nėra žmonių. Prisitaikėme prie rinkos sąlygų. Dirbame nuo devintos iki 15 valandos dienos, o nuo 15 iki 18 val. tvarkome savo reikalus, vežame namo vaikus ir pan. Nuo 18 val. kavinę vėl atidarome ir dirbame iki vėlyvo vakaro, kartais – iki vėlyvos nakties“, – tvirtino kavinės „Kranto 12“ savininkas.

E.Stunža teigė, kad pasikeitusio gyvenimo ritmo privalumas – didesnis uždarbis nei ekonomikos klestėjimo metu, nes nereikia mokėti tiek mokesčių, kiek anksčiau, mažiau būna kitų išlaidų.

Kova už būvį

Prieš metus duris atvėrusio verslo centro „Roma“ savininkas Vaidas Vaitkevičius įsitikinęs, kad rytą pradėti nuo kilimų siurbimo 5300 kvadratinių metrų plotą užimančiame pastate, o vėliau kibti į kitus fizinių pastangų reikalaujančius darbus šiais laikais nėra nei gėda, nei reiškia prestižo praradimą.

Taip galėtų kalbėti tik verslo nuo pradžios nekūręs žmogus.

„Nepradėjus verslo savo rankomis yra sunku tai suprasti. Tiems, kurie verslą perėmė iš tėvų ar gavo pinigų verslui plėtoti, bus gėda patiems atlikti darbus ir atėjus sunkmečiui. Tačiau toks požiūris reiškia, kad verslininkas neprisitaiko prie naujų sąlygų. Tokių verslininkų nemažai pastaruoju metu bankrutuoja. Jei sunkmečiu imtis rankų darbo yra gėda, vadinasi, tas žmogus savo verslo neugdė nuo pradžios. Man ne gėda dirbti, tegul priešais stovi nors ir prezidentė“, – tikino V.Vaitkevičius.

Jis mano, kad sunkmečiu savo kontoroje besidarbuojantis įmonės vadovas nėra blogas verslininkas, ir pateikia taupymo pavyzdžius, kurie leido išsilaikyti. Samdomų darbuotojų atsisakęs pastato savininkas, kartu su žmona atliekantis įvairius darbus, per mėnesį sutaupo kelis tūkstančius litų, tai sunkmečiu yra nemažai.

„Dabar bet kokios priemonės išgyventi pateisinamos. Versle, kaip kare – visos priemonės priimtinos. Tai kova už būvį“, – įsitikinęs V.Vaitkevičius.

Verslininkas sako, kad paimti darbo įrankius jį privertė sumažėjusios patalpų nuomos kainos. Gaunant mažiau pajamų išlaikyti daug darbuotojų tapo ekonomiškai nenaudinga.

Nelieka laisvo laiko

Kaip ir Kranto gatvėje esančios kavinės savininkas, V.Vaitkevičius pasikeitusiose verslo sąlygose įžvelgia neigiamų pusių – didelis darbo krūvis, prarastas poilsis ir vis retesnis bendravimas su šeima.

„Iš namų išvykstu septintą valandą ryte, o grįžtu tik apie 21 val., neretai dar dirbu namuose. Nebeturiu laisvalaikio, vaikų beveik nematau. Žmona iš pradžių prieštaravo dėl verslo, bet mes juk vienoje valtyje sėdime, kitos išeities nėra“, – teigė V.Vaitkevičius.

Dar viena neigiama susitraukusio verslo pusė – per mažas dėmesys mąstymui apie ateitį.

„Kai atlieku fizinius darbus, negaliu skirti laiko verslui planuoti. Tai stabdo verslą, nes dalis mano investicijų nukenčia. Atlieku paprastą fizinį darbą, jį galėtų dirbti žmogus, nenorėjęs mokytis, kuriam užtenka paimti šluotą į rankas“, – teigė verslininkas. Panašiai gyvenantys pasakojo ir kiti miesto verslininkai, bet daugelis jų apie atliekamus juodus darbus gėdijosi prasitarti.

Pats remontuoja

„Parodykite bet kurį verslininką, kuris sako, kad paprastus darbus atlikti gėda, ir garantuoju, kad jis juos tikrai atlieka“, – apie nepagarbiai atsiliepiančius verslininkus neigiamą nuomonę susidarė „Rožyno“ pramogų ir prekybos centro direktorius Aleksandras Radžiūnas.

Dviem kavinėms, sporto, boulingo ir biliardo klubams vadovaujantis vyras neretai pats ima į rankas darbo įrankius.

„Buvau stalius, dažytojas, apsaugininkas, vadybininkas, tiekėjas ir degustatorius. Šiuo metu iš pirmo aukšto į antrą perkeliam kavinės virtuvę. Vakarais joje užtrunku – pats kalu, pjaunu, dirbu, ką sugebu. Nematau problemų nuvažiuoti į bazę su barmene ir atsivežti prekių. Tie, kurie nemąsto panašiai, bankrutuoja arba turi kitą lėšų šaltinį. Šiais laikais neamoralu vaikščioti po bazę su dėžėmis. Nejaučiu jokio diskomforto dirbdamas, nes į pastatą įdėjau visą širdį ir laiką“, – prisipažino A.Radžiūnas.

Verslininkas pasakojo, kad iš sunkmečiu sumažėjusių pajamų turi sumokėti paskolas bankui, mokesčius, atlyginimus darbuotojams. Dėl krizės A.Radžiūnas atleido apie pusę iš 64 čia dirbusių darbuotojų.

„Myniau valstybinių įstaigų slenksčius, prašiau laikinai atidėti pelno ir PVM mokesčius. Neprašiau atleisti nuo mokesčių, o tik atidėti, bet niekam tai nerūpi“, – guodėsi verslininkas.

Mantas TOMKŪNAS

M.Tomkūno nuotr. Prisitaikė. Sunkmetis E.Stunžą privertė dirbti įvairius darbus, kuriuos anksčiau atlikdavo samdomi darbuotojai.