Aukštaitijos Verslas

Metų simbolis – ne tik puošmena


Beždžionės metams skaičiuojant paskutines valandas, grakščiai ir triukšmingai įžygiuoja Ugninis Raudonasis Gaidys. Nors iš pirmo žvilgsnio tai pernelyg pasipūtęs ir arogantiškas puošeiva, nereikėtų jo nuvertinti. Pagal kinų kalendorių, tai kovos, jaunystės ir tyrumo simbolis. O šių sparnuotųjų augintojai perspėja, jeigu su gaidžiu elgsitės gražiai, ir šis atsidėkos dėmesiu, paklusnumu ir žavesiu. Bet jeigu jį engsite, gali tekti pajusti ir jo snapo bei nagų aštrumą.

gaidys-1

Grakštūs, pasitempę, kiek išdidūs ir nuostabiai gražūs gaidžiai traukia aplinkinių žvilgsnius.T.Šiaudinio nuotr.

 

Pametė skaičių
Vos keliasdešimt kilometrų nuo Panevėžio esančiame Paįstryje Aušros ir Irmanto Švedarauskų šeimos namus žino visi vietos gyventojai. Į jaunos šeimos namų kiemą mėgsta užsukti ne tik vaikai, bet ir suaugusieji.
Mat akis paganyti čia tikrai yra kur – nedideliame, bet jaukiame kieme tarsi karaliaus sargybiniai žygiuoja bramai, plunksnas kedena žavieji vendotai ir orpingtonai, išskirtiniu grožiu vilioja šilkinės vištelės bei šiurpės, o savo karštą būdą demonstruoja naujieji anglų peštukiniai.
Kiek šių egzotinių naminių vištų ir gaidžių šiuo metu augina Švedarauskai, patys nebesuskaičiuoja. Kaip juokauja paįstriečiai, laimingi valandų neskaičiuoja, o jie – savo gražuolių paukščių.
„Vienu metu su visu prieaugliu buvo apie du šimtus paukščių, o kiek jų yra šiuo metu, tikrai nesuskaičiuosiu. Sakoma, kad gyvų padarų skaičiuoti nereikia, tad ir neskaičiuojame“, – šypsosi A. Švedarauskienė.
Viskas prasidėjo maždaug prieš šešerius metus, kai visai atsitiktinai internete Aušra pamatė kiek kitokių vištų – šilkaplunksnių, kurios labiau priminė pūkų kamuoliukus nei mums jau įprastą raibą vištelę. Savo atradimu moteris pasidalijo su vyru ir netrukus abu išskubėjo pirkti egzotiškai atrodančių vištelių.
Kaip dabar prisimena, vienas paukštis tąkart kainavo keturiasdešimt litų, tačiau už tokį grožį nebuvo gaila ir tokios sumos pinigų. Tiesa, tik vėliau suprato, kad įsigijo ne grynaveisles vištas.
„Iki tol auginome tik paprastas raibukes, tad šilkaplunksnės pasirodė be galo gražios. Nors gaidys buvo mišrūnas, įtartinai purvinų spalvų, nors turi būti baltas, tuo metu apie tai mažai supratome. Nuo tada pradėjome domėtis šiais paukščiais daugiau ir taip nejučia išskirtinių veislių vištų mūsų kieme vis daugėjo ir daugėjo“, – „Sekundei“ pasakojo paukščių augintoja.

Apakinti grožio
Visgi egzotiškos išvaizdos paukščių auginimas yra ne verslas, o šeimos pomėgis. Nors Aušra pripažįsta, kad galbūt kada nors tai galėtų tapti visos šeimos pragyvenimo šaltiniu.
Vis daugiau žmonių domisi ir ieško būtent išskirtinių veislių paukščių, kurie taptų sodybos ar namų puošmenomis. Kaip sakoma, vienu šūviu galima nušauti du zuikius: šios vištos ne tik gražios, bet ir ne prasčiau duoda kiaušinių. O kai kurių veislių dedeklės deda margus kiaušinius ar kiek kitokio dydžio.
„Dažnai tenka lankytis šventėse, parodose. Pastebime, kad dar prieš keletą metų kitokių veislių paukščiai nei mums įprastos raibosios atrodė tikra egzotika, o dabar patys žmonės ieškosi, kaip galėtų papuošti savo sodybas. Kai kas visai atsisako įprastų vištų ir augina tik išskirtines – kad ir pasigrožėtų, ir šios kiaušinių dėtų“, – sako A. Švedarauskienė.
Tuo labiau kad veislinėms vištoms prižiūrėti nereikia ypatingo dėmesio. Pasak moters, jos augintinės nėra išrankios ar lepios – lesa tą patį, ką ir paprastos dedeklės, tik kartais savo višteles palepina būtent joms skirtu gardesniu lesalu. Svarbiausia, kad paukščių gyvenamojoje erdvėje būtų sausa. Daugiau nebijo nieko, puikiai prisitaiko prie lietuviškų oro sąlygų.
Tiesa, kiekviena veisle rūpintis reikia šiek tiek kitaip, pavyzdžiui, kuoduotoms vištoms turi būti speciali gertuvė, kad į vandenį neįmerktų savo puošmenų. Kartais tenka apkarpyti į akis lendančias plunksnas. Tačiau visi šie rūpesčiai itin malonūs.
„Kol kas tai tėra tik mūsų pomėgis. Gal jeigu neturėtume darbo, būtų galima išgyventi ir iš paukščių auginimo, bet reikėtų gerokai pagausinti ūkį. Dabar auginti vištas finansiškai neapsimoka. Daugiau investuojame, nei gauname grąžos, bet kad labai jau gražūs šie paukščiai. Atrodo, jau nieko kito pasižadame nepirkti, bet pamatome kokią naują ir gražią, ir vėl užsireikia“, – šypsosi Švedarauskai.

Atsidavęs šeimai

ausra-ir-irmantas-svedarauskai

Kol kas egzotinių naminių paukščių auginimas Švedarauskų šeimai yra tik pomėgis, teikiantis daug džiaugsmo. Nors jis nepigus, tokiam grožiui atsispirti neįmanoma. T.Šiaudinio nuotr.

O šis pomėgis nėra pigus – veislinės vištos kainuoja nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų eurų. Norint įsigyti tikrai kilmingą ir išskirtinį kudakuojantį gyventoją, tenka vykti į kitas Europos valstybes, kur veisliniai paukštynai gyvuoja ne vieną dešimtmetį. Irmantas neslepia, kad kai kurie artimieji, išgirdę, kad šie dėl poros vištų vyksta net į Čekiją ar Vengriją, pasukiodavo pirštą prie smilkinio, bet ilgainiui apsiprato ir net patys užsikrėtė šia paukščių auginimo liga.
„Jau ir Lietuvoje galima įsigyti veislinių paukščių, tačiau norint išsaugoti veislę, reikia negiminingų šių veislių atstovų. Būtent dėl tos pačios priežasties niekada vienu metu nepaleidžiame visų savo augintinių. Ne dėl to, kad nesutartų ar peštųsi, bet kad nesusimaišytų veislės“, – paaiškina vyras.
Ne vienam, kuriam teko bent vasaromis pasisvečiuoti pas močiutę kaime, gaidys nėra tas gyvūnas, prie kurio norėtųsi prieiti paglostyti. O kai kam teko pajusti jo sparnų stiprumą ir nagų aštrumą. Tačiau Švedarauskų auginami skardžiabalsiai kiek kitokie – jie mielai leidžiasi paimami ant rankų, yra ramūs ir retai kada puola aiškintis santykių su kitais gaidžiais.
„Gaidys geras gyvūnas, bent jau pas mus. Mes mylim juos, tai ir jie atsilygina tuo pačiu. Prie žmogaus nėra nė vienas puolęs, kaip kad būdavo su lietuviškais gaidžiais. Per visus tuos metus turėjome tik vieną balandinį bramą, kuris buvo labai piktas, baisu buvo ir prieiti. Kai su sparnais pradėdavo duoti, malonu tikrai nebūdavo. Bet jis taip pradėjo elgtis tik tada, kai jo višta padėjo kiaušinį. Nuo to laiko ėmė ją labai saugoti, visur iš paskos sekdavo ir lydėdavo. Jis ne iš prigimties buvo piktas, o todėl, kad labai saugojo savo žmoną“, – aiškino Aušra.

Karališkos puošmenos
Iš visų auginamų veislių tik naujieji anglų peštukiniai tarsi pateisindami savo vardą mėgsta iškviesti į kovą net ir už save dvigubai didesnį gaidį. Įdomiausia, jog šie mažučiai dvikovas visada laimi.
Nors besisvečiuojant Švedarauskų sodyboje vienas kitam į atlapus kibo ir didieji gražuoliai gaidžiai, jų augintojai juokavo, kad gal artėjant Gaidžio metams nori išsiaiškinti, kuris verčiausias tapti metų gaidžiu, nes paprastai jie taip nesielgia.
„Šių sparnuočių charakteris daug ramesnis nei lietuviškų mums jau įprastų. Tos raibosios baikščios, neprisileidžia, o šias daug lengviau prisijaukinti, mielai leidžiasi paimamos ant rankų, glostomos, net vaikai nebijo. O jų čia po mokyklos užsuka nemažai“, – pasakoja moteris.
Pažiūrėti išties yra į ką ir visi paukščiai vienas už kitą gražesni: kurapkiniai bramai, dar kitaip vadinami karališkomis namų puošmenomis, žavi savo nuostabiais pentinais, atrodo, tarsi dėvėtų kelnes. Orpingtonai pribloškia savo dydžiu ir svoriu. Dėl gausių ir purių plunksnų vos gali kilnoti kojas, tad žingsniuoja kaip kareiviai per rikiuotę.
Šilkaplunksnės taip ir traukia būti paglostomos, mat jų plunksnos tokios švelnios ir minkštos, kad labiau primena triušio kailiuką. O šiurpės iš tolo akį traukia išskirtine savo plunksnų forma – atrodo, tarsi būtų išverstos praūžus galingam viesului. Net mažiausioji šeimos narė Švedarauskų dukrytė išbėgusi į kiemą į glėbį čiumpa ne aplink kojas meiliai besiglaustantį rainį, o šilkinių plunksnų savininkę.
Paukščiai skiriasi ne tik išvaizda, bet ir charakteriu. Šeimininkai džiaugiasi, kad jų augintiniai nėra mėgėjai krėsti šunybes. Tik kartą viena šilkaplunksnė vištelė buvo pabėgusi iš namų. Ir tik po pusdienio intensyvių paieškų bėglę pavyko rasti ramiai besnaudžiančią kaimynų tvarte.
„Daugiau eibių pridaro laukiniai paukščiai. Vienais metais auginome žąsiukus, paleidome juos pievoje ir užpuolė varnos: vienas įkrito į kūdrą, vieną nusinešė, o kiti spėjo pabėgti. Nuo to laiko atvirai kieme be priežiūros nepaliekame“, – kalbėjo A. Švedarauskienė.

Puikūs pašnekovai
Gražuoliai kudakuojantys įnamiai ne tik puošia sodybą, bet ir puikiai atlieka apsauginių darbą. Tik pajunta, kad po kiemą kažkas vaikšto, iš karto paleidžia savo kakarines. Ir taip giedoti be atokvėpio minutėlės gali kad ir visą naktį.
„Neblogi namų sargai, tik išgirsta net ir menkiausią garsą, iš karto visas choras pradeda giedoti. Jeigu tik vienas pradėjo, ir visi iš paskos. O tokio choro neišgirsti jau negali“, – šypsosi Irmantas.
Aušra priduria, kad jų sparnuotieji yra patys geriausi pašnekovai ir klausytojai. Būna tokių dienų, kad nėra nuotaikos ar kankina slogios mintys, užtenka pabūti tarp paukščių, pabendrauti su jais, ir visas stresas kažkur išgaruoja.
„Tai nepakeičiamas nusiraminimo būdas. Jeigu po darbų būnu susierzinusi ar tiesiog nėra nuotaikos, pabūnu su paukščiais, pasikalbu, ir iškart palengvėja“, – atvirauja moteris.
Aušra su Irmantu tiki, kad kiti metai, kai jų namuose tiek gaidžių ir vištų, bus tikrai geri. Ir tas gerumas didele dalimi priklausys nuo jų pačių. Juk ir tų pačių paukščių elgsena, charakteris, prieraišumas priklauso nuo juos auginančių žmonių. Jeigu šie augins su meile, ir sparnuočiai atsidėkos tuo pačiu.
„Gaidys bus geras, jeigu jo neskriausite. Taip pat kaip ir šuo – jeigu jį mylėsi, elgsies kaip su vaiku, jis irgi tuo pačiu atsilygins. Bet jeigu kelis kartus paerzinsi – vėliau net neprieisi. Kaip tu su gyvūnu, taip ir jis su tavimi. Mes mylim savo gyvūnus, todėl ir jie tokie geri“, – pabrėžė I. Švedarauskas.

Lina ŠIDLAUSKIENĖ

Tomo Šiaudinio nuotr.

 

2016-12-31 12:00


Komentarai

  • Lina 2017-01-13 12:56

    kur jus rasti pom. sidlauskus ar galima nusipirkti
    ?