Aukštaitijos Verslas

Mokytojos širdį pavergė Pietų Afrika


Danguolė Tamošiūnienė su šeima per dvi savaites užkariavo Pietų Afrikos Respubliką. Keliasdešimt tūkstančių kilometrų įveikę panevėžiečiai gyvena kvapą gniaužiančiais įspūdžiais. 

Mpumalanga. Drakeno kalnai. ASMENINĖ nuotr.

Mpumalanga. Drakeno kalnai. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

 

Kruopščiai planuota

Vytauto Žemkalnio gimnazijos mokytoja Danguolė Tamošiūnienė su vyru Dainiumi į PAR vyko neatsitiktinai. Pietinėje Afrikos dalyje, Johanesburge, trejus metus gyveno ir dirbo jų sūnus, kuris pasibaigus vizai kartu su tėvais grįžo į Lietuvą.

Apie šią kelionę Danguolė svajojo jau praeitais metais, tačiau tąkart planus teko atidėti.

„Nuvykti į Pietų Afrikos Respubliką buvo praeitų metų tikslas. Džiaugiuosi, kad jį įgyvendinom. Kadangi sūnui vizos galiojimas ėjo į pabaigą, tai buvo paskutinė galimybė ten nuvykti. Norėjosi, kad jis mums viską aprodytų. Su sūnumi buvo drąsiau“, – „Sekundei“ sakė D. Tamošiūnienė.

Moteris juokiasi, kad į tokio masto kelionę leidžiasi tik užkietėję keliautojai. Panevėžiečiai lėktuvu įveikė 25 tūkst. kilometrų, automobiliu – apie 27 tūkst., o pėsčiomis – net 130. Danguolė su vyru ne iš tų, kurie mėgsta gulėti paplūdimiuose, todėl išvykę į kelionę stengiasi kuo daugiau pažinti ir sužinoti. Mokytoja šypsosi: dviejų savaičių kelionė į PAR galėjo būti kaip keturios atskiros.

„Gal tai posovietinio žmogaus bruožas. Norisi pamatyti kuo daugiau. Įsivaizduokite, pirmą kartą buvau prie Indijos vandenyno. Vakarų pasaulio žmogus būtų atsidrėbęs ir gulėjęs. O mes nusimaudėme ir keliavome toliau“, – tvirtino D. Tamošiūnienė.

Ji sako, kad ši Afrikos šalis lietuvių dar nėra atrasta. Nors keliaujant kartą lietuvių šeimą teko sutikti Kriugerio nacionaliniame parke. Pastarieji buvo atvykę pasisvečiuoti pas draugus.

Bilietus į PAR ponia Danguolė nusipirko iki kelionės pradžios likus penkiems mėnesiams. Intensyvus maršruto planavimas truko apie mėnesį.

„Džiaugiamės, kad viskas mums pavyko. Nemalonumų nepatyrėme. Buvome girdėję, kad tai nėra saugi šalis, tačiau mes to nepajutome, – tvirtino moteris. – Nors iš tiesų mes saugojomės: automobilį visuomet užrakindavome, langus uždarydavome. Saugojomės patys ir Dievas mus saugojo.“

D. Tamošiūnienė išankstinės nuomonės apie PAR neturėjo, nors apie šalį buvo nemažai skaičiusi internete. Daugiausiai žinių ji buvo gavusi iš sūnaus.

„Žinojau tiek, kiek jis man buvo papasakojęs. Grįždamas su mumis į Lietuvą sakė: „Pagaliau manęs nebeklausinėsite, kaip ten yra.“ Pabuvusi šalyje pajutau, kaip ten gyvena žmonės“, – kalbėjo pedagogė.

Išskirti vieno ypač sužavėjusio PAR objekto moteris sako negalinti. Jei kas nors paklaustų, ką verta pamatyti šalyje, ji atsakyti nesugebėtų.

„Kad ir kur bestum pirštu į Pietų Afrikos Respublikos žemėlapį, visur labai gražu ir skirtinga, – įspūdžiais dalijosi D. Tamošiūnienė.

Piečiausias Afrikos taškas – Adatos iškyšulys. ASMENINĖ notr.

Piečiausias Afrikos taškas – Adatos iškyšulys. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

 

Pėsčiųjų perėjų nėra

Sutuoktiniai į PAR skrido per Frankfurtą, iš ten kelionė lėktuvu iki Johanesburgo truko net vienuolika valandų. Afrikos žemėje nusileidusius panevėžiečius pirmiausia pasitiko šiluma ir saulė.

„Dabar ten vasara. Oro temperatūra svyravo nuo 25 iki 30 laipsnių šilumos. Keletą dienų ji buvo pakilusi iki 38. Didįjį karštį pajutome keliaudami per Zimbabvės ir Zambijos pasienį. Tuomet karštis tikrai labai sekino“, – pasakojo moteris.

Johanesburge keliautojai apsistojo pas sūnų. Čia naktinį dangų nuolat raižė perkūnija.

Moteris juokauja, kad pabuvo nuostabiame kalėjime. Tokios asociacijos jai kilo išvydus baltaodžių namus, kurių kiekvienas aptvertas viela, o naktimis jie apšviečiami lempomis.

Danguolė pasakoja, jog juodaodžių kvartalai labai skiriasi: nuo geresnių namų iki visiškų lūšnynų. Panevėžietė numanė, kad PAR gyvena nemažai sunkiai besiverčiančių žmonių, tačiau kai kurie juodaodžių kvartalai savo skurdu ją šokiravo. Pasitaikė išvysti ir tokių, kur žmonės neturi elektros, o tualetą jiems atstoja kampas už namo.

Moteris smalsavo, kas nutiktų, jei turistai užsuktų į patį skurdžiausią lūšnyną. Vietiniai neslėpė, kad žmonės juos gali iškeikti ar apmėtyti įvairiais daiktais. D. Tamošiūnienė tokias vietas dažniausiai stebėdavo pro automobilio langus.

„Taip sunkiai gyvenančių žmonių pamatyti nesitikėjau. Tada pagalvojau, kaip gerai mes Lietuvoje gyvename. Yra sunkiai besiverčiančių ir pas mus, bet ne tiek daug“, – kalbėjo moteris.

Pedagogė PAR vadina svetinga šalimi. Vietiniai turistų atžvilgiu nusiteikę geranoriškai.

„Žmonės labai malonūs: visi sveikindavosi, klausinėdavo, kaip mums sekasi. Mes tikrai esame šaltesni ir santūresni. Atrodė, jog vietiniai visą laiką džiaugiasi gyvenimu“, – neslėpė panevėžietė.

Ji pastebėjo, kad gatvėse pamatyti vaikščiojantį baltaodį retenybė. Jie dažniausiai zuja prekybos centrų susitelkimo vietose.

Nuostabą kėlė tai, jog PAR nėra pėsčiųjų perėjų. Todėl Johanesburge kartą teko rizikuoti ir tiesiog perbėgti kelią laviruojant tarp lekiančių automobilių.

„Net nesitikėjau, jog gali būti tokia problema. Atrodo, matai savo viešbutį kitapus kelio, tačiau neaišku, kaip iki jo nueiti. Pėsčiųjų takai yra tik prekybos centrų miesteliuose“, – kalbėjo moteris.

D. Tamošiūnienė sako, kad PAR juodaodžiams yra sukurta labai daug darbo vietų. Jie gatvėse pardavinėja įvairius daiktus, sankryžose iš vairuotojų renka šiukšles.

 

Ragavo egzotinių patiekalų

Šeima apsilankė liūtų parke netoli Johanesburgo. Čia gyvūnai gyvena laisvėje, o lankytojai jų gyvenimą gali stebėti būdami uždaroje mašinoje. Net praverti lango nevalia.

„Čia liūtai gyvena šeimomis atskiruose kvartaluose. Gyvūnai į žmones visai nereaguoja. Gal buvo sotūs?!“ – juokavo mokytoja.

Danguolė nepraleido progos savo akimis pamatyti ir krokodilus. Nors jie buvę už tvoros, tačiau ropliams priartėjus ir išsižiojus moteris jautėsi nejaukiai.

„Mes neįpratę prie tokių vaizdų. Dauguma turistų į krokodilų parką vyksta tuomet, kai jie maitinami, tačiau tai nebuvo mūsų tikslas“, – tvirtino D. Tamošiūnienė.

Krokodilų parko kavinėje ji skanavo krokodilienos, skonis priminė vištieną ar netgi žuvį.

Panevėžietei kelionėje teko ragauti ir kitokių egzotinių patiekalų – impalos ir buivolo mėsos, krokodilo uodegos. Tačiau jai labiausiai patikusi laukinio šuns mėsa. Tiesa, visa tai ji skanavo Zimbabvėje.

„Ateina sūnus su lėkšte salotų ir sako: „Paragaukit šito.“ Mes su vyru ir paragavome. Pasirodo, ten buvo vikšras. Skonis panašus į kepintų saulėgrąžų. Jeigu būčiau žinojusi, kas ten yra, turbūt nebūčiau išdrįsusi kąsnio įsidėti į burną“, – kalbėjo D. Tamošiūnienė.

Moteris keliaudama stengėsi užfiksuoti kuo daugiau vaizdų bei susirinkti įvairios informacijos. Ji juokauja, kad negalėjo atitrūkti nuo mokytojos pašaukimo.

„O gal kam nors prireiks. Nuolat galvojau apie darbą, kur galėsiu pritaikyti vieną ar kitą nuotrauką“, – šypsojosi pedagogė.

Iš Johanesburgo panevėžiečių šeima pajudėjo į PAR sostinę Pretoriją. Tik šiame milijoniniame mieste jie pamatė daugiaaukščius gyvenamuosius namus.

Danguolė džiaugiasi galėjusi savo akimis išvysti garsiąją pirmojo PAR juodaodžio prezidento garbei pastatytą Nelsono Mandelos statulą. Aplink ją nuolat zuja vietiniai ir turistai, todėl nufotografuoti statulą be žmonių neįmanoma.

Moterį nustebino, kad Pretorija, skirtingai nei Europos sostinės, triukšmu nepasitiko.

„Visur tyla, ramybė. Net verkiančius vaikus girdėjome tik paskutinę kelionės dieną. Prekybos centruose taip pat nebuvo triukšmo“, – pabrėžė keliautoja.

 

Pabuvo tarp dviejų vandenynų

Toliau panevėžiečių laukė skrydis į Port Elizabetą, iš ten jie tęsė kelionę palei Indijos vandenyną. Sūnus tėvams pateikė staigmeną. Jis labai norėjo, jog mama su tėčiu rytine kava mėgautųsi sėdėdami ant vandenyno kranto.

Ponia Danguolė išbandė ir Sodų kelyje esančio aukščiausio tilto tvirtumo. Nuo jo adrenalino mėgėjams siūloma išbandyti šuolį su guma.

„Grįžę į Lietuvą sužinojome, kad aukščiausiu paskelbtas jau kitas tiltas“, – šypsojosi moteris.

Vienas didžiausių D. Tamošiūnienės siekių PAR buvo aplankyti Adatos kyšulį, kur susijungia Atlanto ir Indijos vandenynai.

„Čia turistų apgulties nebuvo. Tačiau aš svajojau pabūti pačioje piečiausioje Afrikos vietoje. Toliau slypi tik vandenynas, niekur toliau“, – įspūdžiais dalijosi panevėžietė.

Ji sako, kad jūra ir vandenynas labai skiriasi. Nors iš šalies žiūrint vandenyno bangos atrodo lengvos, tačiau skleidžiančia galybę. Keliautojai išdrįso nusimaudyti tik Indijos vandenyne, nes Atlanto vanduo gėlė kūną.

 

Gavo baudą nacionaliniame parke

Kiekvienam turistui, apsilankiusiam Keiptaune, privalu pasivaikščioti po Gerosios Vilties kyšulį. Šios progos nepraleido ir panevėžiečiai. Kaip ir visuose nacionaliniuose parkuose, žmonės čia gali pasimėgauti gamtos grožiu ir paklaidžioti pažintiniais takais.

Didelį įspūdį D. Tamošiūnienei padarė ir vizitas Robeno saloje, kur kadaise 17 metų kalėjo N. Mandela. Moteris pasakoja, jog jautėsi keistai: laivu kėlėsi du pilni žmonių autobusai, o tame, kur sėdėjo lietuviai, buvo vos septyni baltaodžiai.

„Kadangi mes su vyru mokame tik šnekamąją anglų kalbą, tai pasakojimą, kur gausu istorinių detalių, suprasti buvo sudėtinga. Sūnus bandė vertėjauti, tačiau visi mus pradėjo varstyti žvilgsniais. Turbūt jie tai priėmė kaip nepagarbą“, – prisiminimais dalijosi mokytoja.

Ponios Danguolės maršrutų sąraše buvo ir Blaido upės kanjonas, kuriame gausu krioklių. Jis neretai vadinamas vienu iš Afrikos stebuklų.

Norėdami prieiti prie kiekvieno įspūdį keliančio vaizdo, turistai privalėjo mokėti. Moterį labiausiai sužavėjo „Burko Laimės duburiai“ bei „Dievo langas“. Norinčių nusifotografuoti prie šio ypatingo kraštovaizdžio žmonių netrūksta, todėl norintieji privalo stovėti eilėje.

„Besilinksminančią kompaniją visoje kelionėje matėme tik vieną. Juos ir sutikome prie „Dievo akies“, – sakė D. Tamošiūnienė.

Moteris palei kanjonų pakraštį pasivaikščioti nedrįso, tačiau jai teko matyti drąsuolių, kurie prie bedugnės krašto jautėsi saugiai.

„Visur išdėliotos lentelės, kurios perspėja saugotis. Ten laikomasi principo: tavo saugumas tavo paties reikalas“, – pabrėžė panevėžietė.

Danguolė apsilankė ir Keiptauno vizitine kortele laikomą Stalo kalną. Čia moteris savo rankomis galėjo pasiekti debesis.

Vienas iš pagrindinių kelionės po PAR tikslų buvo pasiekti turistų mėgstamą Kriugerio nacionalinį parką, kurio dydis prilygsta trečdaliui Lietuvos.

„Kai nusipirkome bilietus, mums pasakė, jog būsime laimingi, jei pamatysime didįjį penketą. Tai yra dramblys, buivolas, raganosis, liūtas ir gepardas ar leopardas, – pasakojo moteris. – Mums nusišypsojo laimė.“

Deja, nemalonių potyrių nacionaliniame parke išvengti nepavyko. Čia leistinas greitis 40–50 kilometrų per valandą, tačiau panevėžiečių šeimai prie išvažiavimo teko viršyti greitį, kad spėtų laiku išvykti iš teritorijos. Žinoma, bausmės jie neišvengė. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera.

„Jei ne šis nemalonumas, nebūtume matę gepardo. Dabar galime didžiuotis, kad savo akimis išvydome didįjį penketą“, – džiaugėsi panevėžietė. Ir liūdnai pridūrė: „Vienoje vietoje matėme vienišą, pavargusį dykuma keliaujantį dramblį. Pamaniau, kad jis eina į paskutinę kelionę. Grįžusi perskaičiau, jog planetoje yra dvi žinduolių rūšys, kurie grįžta prie savo mirusiųjų. Tai žmogus ir dramblys.“

 

Netikėta sūnaus dovana

Keliaudami po PAR sutuoktiniai gavo netikėtą dovaną – skrydį į Zimbabvę, prie garsiojo Viktorijos krioklio. Danguolė nė neabejoja, kad nuvykus tik į Viktorijos krioklio gyvenvietę, kurioje gyvena apie 20 tūkst. žmonių, turistui nebūtų kada nuobodžiauti.

Vieną vakarą panevėžiečių šeima dalyvavo edukacinėse programose, stebėjo vietinių nacionalinius šokius bei klausėsi dainų. Netgi mokėsi mušti ritmą afrikietiškais būgneliais.

D. Tamošiūnienė apgailestauja, jog viso Viktorijos krioklio grožio pamatyti nepavyko, nes sausuoju periodu vanduo išsenka. Pusantro kilometro ilgio siena vanduo krenta tik pavienėse vietose.

Danguolės sūnus čia lankėsi drėgnuoju periodu, todėl matė visai kitokį vaizdą.

„Prie Viktorijos krioklio krentant vandeniui susiformuoja debesys ir iš karto lyja. Buvome visi šlapi kaip po liūties. Tačiau paėjus dešimt metrų šviečia saulė ir žmonės iš karto išdžiūsta“, – pasakojo panevėžietė.

Įspūdingąjį krioklį keliautojai apžiūrėjo ir iš Zambijos pusės. Pasak Danguolės, kirsti Zimbabvės ir Zambijos sieną nėra sudėtinga, tiesiog reikia susimokėti.

„Zambija yra turtingesnė valstybė, bet ten viskas pigiau. Į Zambiją žmonės keliauja nuolat: apsipirkti, netgi į darbą, – kalbėjo mokytoja. – Labai bijojau fotografuoti pasienyje, nes ten gausu vyrų su ginklais. Nebuvo labai jauku…“

D. Tamošiūnienei buvo kilusi mintis nusimaudyti šalia Viktorijos krioklio esančiame Velnio baseine. Tačiau iki jo būtų tekę pačiai plaukti krioklio pakraščiu. Moters ši pavojinga idėja nesužavėjo.

Ponia Danguolė vis dar gyvena kelionės įspūdžiais: „Puiki kelionė. Kiekvienam verta nuvažiuoti ir viską pamatyti savo akimis. Vargu ar antrą kartą bus galimybė aplankyti Pietų Afrikos Respubliką.“

Audinga SATKŪNAITĖ

2017-01-08 10:00


Komentarai (2)

  • Mokinė 2017-01-08 11:00

    Fainuolių fainuolė šita mokytoja!

    • Mokytoja 2017-01-08 16:21

      Malonu girdėti. Matyt, per mažai reikalavau, kad mokytis geografiją patiko.