Aukštaitijos Verslas

Būti kitokia nebijo


 

Tarpdisciplininių menų atstovė Panevėžyje Milda Butkevičiūtė drąsiai teigia: svarbiausia tikėti tuo, ką darai, nes tik tai, kas sukuriama iš širdies, įtikina meno mylėtoją.

M. Butkevičiūtė tvirtina, kad menininkai turi būti drąsūs ir tikėti tuo, ką daro. Tik nemeluojantis menas gali pasiekti žiūrovų širdis. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Menas nuo vaikystės
Įgytos žinios Vilniaus dailės akademijoje M. Butkevičiūtei, kaip meno kūrėjai, padėjo tapti drąsesnei. Ji nebijo rinktis unikalias temas ir taikyti įvairias išraiškos priemones. Tokias, kaip fotografiją, vaizdas, garsas, objektas, instaliacija ir performansas.
Modernaus meno kūrėja pabrėžia, kad drąsos daugeliui šiuolaikinių menininkų trūksta.
M. Butkevičiūtę menas lydi visą gyvenimą – nuo pat vaikystes. Ji, paskatinta mokytojos, pradėjo lankyti Dailės mokyklą, o baigusi vidurinę tiksliai žinojo, kad nori studijuoti Vilniaus dailės akademijoje (VDA).
Vaikystėje fotografija šeimos namuose buvo dažnas reiškinys, nes broliai, tėtis ir pusbroliai mėgo fiksuoti gyvenimą tais laikais populiariu „Zenit“ fotoaparatu. Mildai tekdavę ne tik pozuoti, bet ir dalyvauti fotografijos gamybos procese – stebėti, kaip gaminami ryškalai, ryškinamos nuotraukos, kaip vaizdas, perkeltas ant popieriaus, tampa fotografija. Tada ji smalsiai stebėdavo ir džiaugdavosi stebuklais, kurie vykdavo vandens ir raudonos šviesos apsuptyje.
„Galbūt ši patirtis ir padėjo apsispręsti renkantis meno bakalauro studijas VDA – studijuoti fotografiją ir vaizdo meną“, – „Sekundei“ sakė menininkė.
Baigusi studijas M. Butkevičiūtė grįžo į Panevėžį ir iš karto gavo darbo pasiūlymą. Ji savo gimtajame mieste kuria ir gyvena iki šiol.

Save realizuoja meno srityse
Mildai teko dirbti įvairių darbų, vienaip ar kitaip susijusių su menais. Save realizavo būdama meno parodų kuratore „Galerijoje XX“. O 2016 metais įgijo įdomios ir visapusiškos patirties dėstydama interjero apipavidalinimo subtilybes suaugusiesiems bei vadovaudama fotografijos būreliui.
Praėję metai buvo žavūs ir tuo, kad moteris į Panevėžio kultūrinį gyvenimą įsiliejo ne tik kaip menininkė, bet ir kaip Seimo nario padėjėja. Ja būdama darbdaviui atstovavo kultūriniuose renginiuose, parodose ir miesto visuomeniniame gyvenime.
Dabar Mildos gyvenimas sukasi apie kūrybą ir meną, nors, be to, ji dirba laisvai samdoma fotografe. Moteris įsitikinusi, kad svajonėms lemta išsipildyti po dvejų metų, jeigu to labai trokšti ir stengiesi.
„2009-aisiais kartu su grupės drauge surengėme dueto parodą „Galerijoje XX“, aš pristačiau savo diplominį darbą „Forsai ir Fyfos“, – prisiminė Milda. – Per parodą, žiūrėdama pro langą, pagalvojau, kad norėčiau čia dirbti. Praėjus dvejiems metams ten įsidarbinau.“
M. Butkevičiūtė mano, kad daug kas priklauso nuo pasirinkimo.
„Mano gyvenime taip ir vyksta: planuoji ir stengiesi dirbti meno sferoje. Ten, kur jauti geriausiai galinti save realizuoti. Visada pagalvoju: kad ir ką darytume, visada tenka rinktis, niekada nepamiršti, kad tai, ką pasirenkam, galiausiai sukuria mus!“
Milda įsitikinusi, kad menas gali reikštis įvairiais pavidalais. Todėl ji šiais metais neatsisakė tapti konkurso „Mis panevėžietė“ komisijos nare ir turėjo išrinkti „Mis foto“ nugalėtoją.
„Labai džiaugiuosi, kad mano akis gera, nes „Mis foto“ tapo ir konkurso nugalėtoja“, – šypsosi M. Butkevičiūtė.

Išeiti iš komforto zonos
Milda dažniausiai pristatoma kaip fotomenininkė, tačiau jos kūryboje skleidžiasi visi menai.
„Man fotografijos nepakanka. Kol kas nepriklausau nei Fotografų, nei Tarpdisciplininių meno kūrėjų sąjungai, nors planuose tai numatyta.
Garso ir vaizdų užuomazgos M. Butkevičiūtės kūryboje atsirado dar studijų laikais. Kai ji „panaikino“ fotografuotą vaizdą ir skirtingų profesijų atstovai atpasakojo, ką toje fotografijoje regi.
Personalines parodas, kuriose jungiasi vaizdas ir garsas, panevėžietė rengia nuo 2014 metų. Pirmojoje parodoje, pavadintoje KIN, ji nagrinėjo vyrų ir moterų tapatybių santykius ir patirtis, iš to kylančias problemas.
Antrojoje parodoje „O tu turi baimių ar fobijų?..“ Milda lankytojus kvietė pamąstyti, ko jie labiausiai bijo. Rengdamasi parodai menininkė kalbino 22 įvairių profesijų žmones ir kiekvieno prašė papasakoti apie savo baimes. Visa tai jie darė sėdėdami rūpintojėlio poza ir buvo įamžinti fotografijose. Drąsiausieji sutiko, kad jų pasakojimo įrašai būtų girdimi per parodą.
Menininkė sako, kad prakalbinti žmones nėra lengva, jai pačiai taip pat teko atsiverti, būti empatiškai.
„Kalbėti apie baimes ir fobijas yra drąsus iššūkis. Tai pirmas žingsnis sveikimo link, – tvirtino moteris. – Meno tikslas – užduoti klausimą ir padėti rasti atsakymą, o galbūt pasąmone užvesti ant teisingo kelio paieškų…“
Per šią parodą-instaliaciją kūrėja nusprendė truputį pagąsdinti lankytojus, kad jie susimąstytų apie savo baimes ir jomis atsikratytų. Vietoj anotacijos buvo sukurtas garso įrašas ir pakabintas šalia baltos antklodes. Žmogus, klausydamasis įrašo ir pakėlęs antklodę, save pamatydavo veidrodyje, perrištame balta juostele. Garso įrašas buvo padarytas tikrai nekasdienėje aplinkoje – naktį Panevėžio kapinėse.
Ši paroda Mildai buvo galimybė ieškoti atsakymų ir įveikti netgi savo baimę. Ji tą fobiją įveikė palietusi pažįstamo fotografo laikomą tarantulą.
„Tai nuostabus būdas nugalėti savo trūkumus ir galimybė nuvyti nuobodulį“, – sakė menininkė. O nuobodulys dažnai ją persekioja gyvenant Panevėžyje.
Fotomenininkė pažymi, kad jau antri metai iš eilės pritrūkstanti laiko personalinei parodai.
„Kasmet jas norisi rimčiau išjausti ir tinkamai pasirengti. Todėl viskas vyksta lėčiau, tačiau dar stipriau apgalvojant“, – neslėpė M. Butkevičiūtė.
Daug moters laiko atima dalyvavimas projektuose ir grupinėse parodose. Pernai ji savo kūrybą pristatė tarptautiniame meninio stiklo simpoziume „Glass Jazz“, kasmet vykstančioje fotografų parodoje, šiemet pavadintoje „Prisiminimai apie ateitį“ bei „Aukštaitijos dailė. Karštas taškas 2016“.
Kiekvienai parodai Milda rengiasi kelis mėnesius. Ji nagrinėja įvairią literatūrą, konsultuojasi su įvairiais žmonėmis, priklausomai nuo pasirinktos temos, ieško informacijos per įvairias medijas.
„Žiūrovo akis yra įgudusi, niekada nevertintų ir nepriimtų plagiato. Todėl man socialinės medijos yra galimybė pasitikrinti, ar mano darbai išties unikalūs, galintys sudominti žmogų“, – tvirtino fotomenininkė.

Kūryba – gyvenimo būdas
M. Butkevičiūtė, 2013 metais gavusi menininko stipendiją, nusprendė įamžinti miestą. Taip gimė paroda „Miesto garsovaizdžiai“. Šį projektą Milda ketina praplėsti ir dėmesį skirti personalijoms.
„Kai gavau stipendiją, įsigijau garso įrašytuvą, jis labai palengvino ir praplėtė mano kūrybinių paieškų lauką, meno išraišką. Tada Panevėžys ir jo žmonės tapo mano kūrybos ašimi“, – kalbėjo menininkė. Ir pridūrė: „Aš Panevėžį matau ir jaučiu visomis savo penkiomis juslėmis. Tačiau ne visas jas atrakinau, nes tam reikia įdomių žmonių. Ateityje būtų šaunu bendradarbiauti su mokslininkais, išradėjais ar kitų profesijų atstovais…“.
Ar Panevėžys ne per menka terpė šiuolaikinio meno kūrėjai? „Tai nuostabi terpė. Pats miestas yra tarsi mano kūrybos studija“, – mąstė M. Butkevičiūtė.
Ji neslepia, kad norėtų gyventi didesniame mieste.
Fotomenininkė džiaugiasi, kad modernusis menas Panevėžyje pamažu kyla ir auga. Ji įsitikinusi, kad šiuolaikinio meno ateitis priklauso nuo visuomenės išsilavinimo.
„Labai norėtųsi, kad jauni žmonės taptų lyderiais. Norėtųsi, kad menininkai mokytųsi vieni iš kitų, nes tik augdami būname stipresni. Linkiu mokytis iš kitų klaidų, mokytis iš savo klaidų ir mokytis iš kitų gerų darbų“, – atvirai kalbėjo M. Butkevičiūtė.
Milda sako, kad jai pakanka artimų žmonių ir profesijos kolegų įvertinimo.
„Mes vieni kitus suprantame iš kelių žodžių, – šypsojosi M. Butkevičiūtė. – Menas yra tarsi meditacinė iškrova, be kurios menininkas negalėtų gyventi. Per kūrybą išreiškiu savo požiūrį į pasaulį. Tai yra mano gyvenimo būdas.“
Šių metų Mildos kūrybiniuose planuose – grupinės parodos, projektai ir rengimasis personalinei parodai.
„Svarbu skatinti žiūrovų ir menininkų bendruomeniškumą, – pabrėžė moteris. – Kol kas nesu raštiškai patvirtinusi projektų, todėl visos mintys lieka tik kaip svajonės. Tačiau joms ateityje lemta virsti objektais ar kultūriniais reiškiniais.“
Vienu pagrindinių tikslų fotomenininkė laiko studijas, jas, susiklosčius palankiomis aplinkybėms, ketina tęsti.
Jau kelintas mėnuo M. Butkevičiūtė dalyvauja laboratorijos „Migruojantys paukščiai“ susirinkimuose. Kaip ir praeitais metais, projektas, subursiantis įvairių profesijų žmones vasarą Panevėžin, į miestą pažvelgs išskirtiniu kūrybiniu žvilgsniu. Vienas iš šiais metais įvyksiančių planuojamų meninių reiškinių – treningų paradas.

Norisi pabėgti
Prieš kiekvieną parodą menininkė sau užduoda tris klausimus: ką daro, kaip ir kodėl. Ji tvirtino, kad būtina turėti idėją ir žinoti, ką nori pasakyti, o vėliau reikia pasirinkti priemones.
„Visada savęs klausiu, kas man yra įdomu, ir galvoju, kas gali būti įdomu žiūrovui. Bandau nuspėti kelis žingsnius į priekį. Aišku, tai labai sudėtinga“, – neslėpė menininkė.
Panevėžietė neabejoja, kad jos kūrybos laukas ateityje plėsis. M. Butkevičiūtei norisi išplaukti į platesnius vandenis. Kartkartėmis susimąstanti, ką ji paliksianti po savęs.
„Vieni palieka vaikus, namus, knygas, socialinius projektus, meno kūrinius. Aš dar mąstau, ką norėčiau palikti. Norėtųsi padėti žmonėms ar bent jau įkvėpti savo kūryba spalvingesniam bei pozityvesniam gyvenimui…“ – svajojo panevėžietė.
Mildos mėgstamas kampelis yra netoli centro – tai Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Menų skaitykla.
„Prie tam tikrų vietų mane pririša įvykiai ir žmonės. Tačiau labai mėgstu pabėgti. Į gamtą, – šypsosi fotomenininkė. – Pabūti su savimi yra normalu. Jei tu pats sau esi geriausias draugas, tai ir kitam toks gali būti.“
Moterį supa įvairių profesijų žmonės, menininkų rate ji nėra užsidariusi. Milda savęs menininke nevadina, o savo kūrybą vertina racionaliai. Nors ji neslepia, kad kartais smagu jaustis kitokiu paukščiu ir mąstyti kitaip.
„Gal tokių žmonių yra mažai, bet mes vieni kitus stengiamės įkvėpti“, – kalbėjo menininkė.
M. Butkevičiūtė prisiminė neseniai knygoje rastą citatą, kuri yra jos šiandieninio mąstymo atspindys: „Lemiamus momentus vertinu kaip tam tikras gyvenimo akimirkas. Jos suteikia galimybę pasukti, pakeisti judėjimo kryptį, siekti naujo tikslo.“

Audinga SATKŪNAITĖ

2017-01-06 13:33