Komarų giminės dvaras patikimose rankose


Raguvėlės dvaras turi visą kažkada statytų pastatų kompleksą. Tai vienas iš nedaugelio atvejų Lietuvoje. Be to, iki šių dienų jis priklauso Komarų giminei.

 

Išlaikė giminės rankose

Aštuonioliktajame amžiuje Ukmergės pavieto kardininkui Mikalojui Komarui įsigijus dvarą Raguvėlėje, iki šių dienų jis liko Komarų giminės rankose. Dvaro pastatus ir jam priklausančias žemes prieš dvidešimt vienerius metus atgavo paveldėtoja Alvilina Komaraitė- Rimševičienė. Ji – Komarų giminės, valdžiusios Raguvėlės dvarą nuo XVII amžiaus pabaigos iki pat Antrojo pasaulinio karo, atstovė.

Sodyba, kuriai priklauso dvidešimt vienas pastatas, yra abipus Panevėžio–Troškūnų kelio. Tai viena iš nedaugelių dvarviečių Lietuvoje, kurioje taip gerai išlikęs visas pastatų kompleksas.

Dvaras Raguvėlės žemėse minimas nuo XVII amžiaus. Tais laikais jis priklausė dvarininkams Sokolovskiams, o paskui atiteko Ukmergės kardininkui M. Komarui.

Raguvėlės dvaro ansamblis pradėtas kurti XVIII amžiuje, kai jį valdė Ignotas Komaras. Statybos truko ilgai – iki XX amžiaus pradžios. Per tą ilgą dvarvietės pastatų statybų laikotarpį keitėsi architektūros stiliai, todėl ansamblio statiniuose galima atrasti ne tik klasicizmo, bet ir XIX amžiui būdingų romantizmo, neogotikos ir vietos etnografinių bruožų.

Pagrindinius dvaro rūmus XVIII amžiaus pabaigoje statė Jurgis Komaras, o dabartinę išvaizdą rūmams 1840–1850 metais suteikė Juozapas Komaras. Visais laikotarpiais dvarvietės savininkai tvarkėsi savaip. Tarpukariu dvaro sodybą plėtė ir ją tobulino paskutinis savininkas Konstantinas Komaras – paveldėtojos ponios Alvilinos tėvas.

Praeities neužmiršo

Raguvėlės dvarą – tėvoniją – A. Komaraitė-Rimševičienė paveldėjo 1992 metais. Atgavusi teisę į dvarvietę ponia Alvilina pirmiausia sutvarkė koplyčią. Neogotikinė Komarų giminės mauzoliejinė koplyčia statyta 1849 metais, o jos teritorijoje ir rūsiuose palaidoti A. Komaraitės-Rimševičienės tėvas, dėdė ir kiti giminės.

75 metų dvaro paveldėtojos atmintyje yra išlikę vaikystės vaizdai.

„Man tada gal treji metukai buvo. Dvaro tarnaitės valo salėje parketą, o aš sėdžiu ant apie šluotą apvyniotos šluostės. Jos ta šluoste mane vežioja parketu. Ateina mama ir liepia nulipti, o aš į ašaras“, – šypsosi A. Komaraitė- Rimševičienė.

Kitas prisiminimas apie apsilankymą dvare visai kitoks. „Buvau jau 12 metų, kai mama nusprendė parodyti prosenelių, senelių, tėvo namus, kurie turėjo būti ir mano namai. Tai galėjo būti 1950 metais. Su mama atvažiavome į Raguvėlę, o dvare tuo metu gyveno atkeltos iš Rusijos šeimos. Rusės vaikščiojo apsirengusios šimtasiūlėmis, o galvas apsigobusios didžiulėmis pilkomis skaromis. Pats baisiausias dalykas buvo, kai pamačiau antrajame rūmų aukšte, ant parketo, kuriuo vaikystėje važinėjausi, auginamus paršiukus. Tai tokia buvo pirmoji pažintis su tėvonija“, – dalijosi prisiminimais dvarininkė.

A. Komaraitė-Rimševičienė pasakojo, kad nuo to laiko dvare daugiau nesilankė. „Pirmiausia tais gūdžiais sovietiniais laikais buvo nesaugu ten atvažiuoti. Juk dvarininkai buvo vadinami liaudies priešais. Su mama atvykusios į Raguvėlę aplankydavome protėvių kapus ir Šv. diakono Stepono bažnyčią, kurią pastatė giminės atstovas Jurgis Komaras. Tiesa, baigusi mokslus ir pradėjusi dirbti Švenčionėliuose, vadovavau tuomečiam tarybiniam ūkiui „Švenčionėlių sodininkystė“, tad teko lankytis Raguvėlės dvare. Tačiau tada net negalvojau, kad tie rūmai kada nors priklausys man“, – „Sekundei“ pasakojo moteris.

Nepriklausomybė sugrąžino dvarą

Dvarą ir žemes A. Komaraitė-Rimševičienė atgavo Lietuvai atkūrus nepriklausomybę.

„Geriausiai išsilaikę – pagrindiniai rūmai. Mat juose įvairiais laikotarpiais veikė žemės ūkio, mechanizacijos mokyklos. Paskui – žemės ūkio technikumas, bitininkystės ir sodininkystės mokykla. Dar vėliau – bendrojo lavinimo septynmetė, po jos – aštuonmetė ir galiausiai pagrindinė Raguvėlės mokykla. Ūkinius pastatus naudojo tuometis Raguvėlės tarybinis ūkis, dalis jų buvo apleisti“, – prisiminė ponia Alvilina.

Pasak savininkės, atgavus dvarvietę, valstybės lėšomis buvo atstatyta pietinė oficina, vienas aštuonių kampų svirnas, spirito varykla su kaminu. „Tiems darbams atlikti valstybė skyrė per milijoną litų. Dabar tvarkomės už savo lėšas, jų gauname dirbdami žemes. Visiems dvaro pastatams restauruoti reikia didelės sumos. Be to, darbus pristabdė skyrybos su vyru ir turto dalybos“, – prisipažįsta A. Komaraitė- Rimševičienė.

Pasitiki anūkais

Atgavusi ne tik dvarą, bet ir šimtą penkiasdešimt hektarų žemės, A. Komaraitė-Rimševičienė tikina bandžiusi viename iš pastatų įkurti kavinę ir malūną, tačiau tai nepasiteisino. Dabar dvarą ji perleido savo vaikaičiams dvyniams Dariui ir Nerijui.

„Jie jauni, baigę inžinerinius mokslus, turi gebėjimų ir, manau, ateityje rūmus atstatys, restauruos visus iki šių dienų išlikusius dvaro pastatus. Dvarvietė patikimose rankose. Puoselėjame idėją ateityje dvare plėtoti turizmą. Kadangi turime ekologinį ūkį, tai dvaro ateitį siejame ir su ekologiniais dalykais“, – apie perspektyvas kalbėjo Komarų palikuonė.

Kaip pasakojo dvaro paveldėtoja, savo lėšomis restauruojami pagrindiniai rūmai, tvarkoma lauko terasa, įrengta salė. Moteris džiaugėsi, kad tvarkomuose rūmuose atrado išlikusių lubų, sienų puošybos elementų.

„Atidengėme senovinį parketą, senovinėmis plytelėmis išklotas grindis. Valant sienas pavyko atidengti jų dekoro elementus. Labai įdomūs skliautai. Antrame aukšte, šokių salėje, išlikusios ornamentinės gipsatūros. Gerai išsilaikė pastatą šildžiusios koklinės krosnys ir židinys“, – rodė puošybos elementus A. Komaraitė-Rimševičienė.

Ji sakė, kad anūkai, norėdami tinkamai restauruoti rūmus ir juos pritaikyti veiklai, rašys projektus. „Laukiame kitų metų. Tikimės gauti finansavimą iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir pamažu sutvarkyti dvarvietę, parką ir visus pastatus. Šiais metais parke pasodinome per 200 medelių, paaugusius juos perkelsime į kitas vietas. Noriu, kad parkas būtų toks, koks buvo anksčiau“, – pabrėžė paveldėtoja.

Rūmus supančiame parke vyrauja vietinių medžių rūšys: mažalapės liepos, paprastieji uosiai, klevai, kalninės guobos, pušys, ąžuolai, gluosniai, beržai. Yra ir egzotinių medžių: vakarinių tujų, europinių ir sidabrinių maumedžių, baltažiedžių vikmedžių, pilkųjų tuopų, didžialapių liepų – iš viso 17 rūšių. Parko puošmena – paprastoji katalpa, vasarą pasidabinanti stambiomis baltų žiedų kekėmis.

Paveldėtoja džiaugiasi, kad apie jos protėvių dvarą parašyta pernai išleistame albume „Atgimę dvarai“. Knygos autorė Ingrida Semaškaitė ne tik papasakojo Raguvėlės dvaro istoriją, bet ir užrašė A. Komaraitės-Rimševičienės prisiminimus.

*****

Konstantino Komaro biografija

  • K. Komaras gimė 1864 metais. Mirė 1940 metais. Palaidotas Raguvėlės kapinių koplyčioje.
  • Prosenelis Juozapas Komaras (?–1847) – dvarininkas, kariškis. Seneliai: Konstantinas Komaras ir Olga Balugianska – dvarininkai. Tėvai: Mykolas Komaras (1842–1933) ir Liudvika Valicka-Komarienė – dvarininkai, Raguvėlės ir Šventupės (Ukmergės r.) dvarų valdytojai.
  • Nuo jaunystės iki gyvenimo pabaigos K. Komaras administravo tėvo jam perduotą Raguvėlės dvarą ir jame gyveno.
  • Kai 1912 m. miręs Traupio dvaro savininkas Vladislovas Kerbedis testamentu visą savo nekilnojamąjį turtą paliko nemokamai ligoninei, pavadintai jo vardu, įrengti, šią idėją palaikęs ir rėmęs K. Komaras nupirko Panevėžyje prie Sodų gatvės sklypą ir padovanojo jį tokiai ligoninei statyti. Tačiau statybų planus sugriovė netrukus prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas.
  • K. Komaras buvo kolekcininkas, visą gyvenimą kaupė vertingus meno dirbinius, taikomosios dailės kūrinius, mėgo Rytų motyvus.
  • Buvo vedęs, žmona Kotryna Komaraitė-Komarienė – dvarininkė. Liko našlys. Sūnus Vladislavas Komaras (1910–1944) – agronomas, politikas, sportininkas, duktė Katerina Komaraitė.
  • Su Janina Buivydaite-Tunkevičiene sulaukė dukters Alvilinos.

*****

Sena giminė

  • Iš Ukrainos kilusių Komarų genealoginio medžio šaknys siekia XVI amžių. Viena Komarų giminės šaka su dvarais „nuėjo“ iki Žemaitijos, o kita liko dabartinės Baltarusijos teritorijoje, Astravo apylinkėse.
  • Raguvėlės dvaras, XVII amžiuje priklausęs Sokolovskiams, nuo XVIII amžiaus tapo Komarų giminės tėvonija. XX amžiaus pirmoje pusėje dvarą valdė Konstantinas Komaras. Jis mirė 1940-aisiais, kai jo dukrelei Alvilinai tebuvo dveji. Tais pačiais metais dvaras buvo nacionalizuotas.
  • Komarų dvaras buvo reprezentacinis. Apie tai byloja kad ir tas faktas, jog 1815-aisiais čia buvo priimtas į Lietuvą atvykęs Rusijos caras Aleksandras I.
  • 1881 metais Raguvėlės dvarui priklausė 1494 dešimtinės dirbamos ir 136 dešimtinės netinkamos dirbti žemės bei 1932 dešimtinės miško.
  • 1923 metais Raguvėlės dvare buvo 3 ūkiniai kiemai su 205 gyventojais. Nacionalizuojant dvarą 1940 metais čia buvo 304 ha žemės.
  • Didžiausia vertybė – architektūrinis ansamblis, jį sudaro rūmai, 19 gamybinių ir ūkinių pastatų, bažnyčia bei parkas. Sodyba užima apie 20 ha.
  • Reprezentacinėje dalyje vyrauja klasicistiniai, stačiakampio formos, dviejų aukštų mūriniai rūmai. Dvarų metraštininkas R. Aftanazis nurodo tikslesnę rūmų pastatymo datą – 1840–1850 metus. XX a. pradžioje iš galų buvo pristatyti 6,5 m ilgio priestatai, pertvarkyta parko pusėje esanti terasa ir balkonas. Rūmų išorės kompozicija – griežtai simetriška.
  • Rūmų interjeras kuklesnis. Priekyje, be plačios priemenės su ąžuoliniais laiptais, buvo didelis valgomasis, svečių ir tarnų kambariai, virtuvė ir maisto atsargų sandėlis, o per visą dešinį fasado šoną – žiemos sodas.
  • Antrame aukšte buvo šeimininkų ir šeimos narių gyvenamosios patalpos. Salonai užėmė vidurinę rūmų dalį, prie jų priėjo viršutinė terasa. Kambarių lubos buvo dekoruotos gipsinėmis figūromis, kabėjo sietynai. Kambarių grindis puošė raštuoti parketai. Įspūdingai atrodė juodojo marmuro palangės.
  • Netoli rūmų yra vienaaukštė oficina ir į ją panaši ratinė. Čia pat ir du simetriškai išdėstyti svirnai. Tai įdomios ir originalios architektūros, mūriniai aštuonkampiai pastatai. Svirnų išorė dekoratyvi. Antrojoje, visuomeninėje ansamblio dalyje, išsiskiria buvusi smuklė.
  • Toliau į vakarų pusę ant Juostos šlaito stovi nedidelė mūrinė pirtis. Netoliese – mūrinis malūnas. Smuklės aplinkoje susidariusios aikštės pakraštyje stovi klasicizmo stiliaus medinė bažnyčia.
  • Ūkinė ir gamybinė dvaro ansamblio dalis yra kitoje Juostos upelio pusėje. Čia įvairių aukščių, skirtingos planinės konfigūracijos ir įvairių išorės architektūros formų pastatai sudaro įdomią ištęstą, bet vieningą kompoziciją.
  • Įdomu tai, kad ūkiniai ir gamybiniai Raguvėlės dvaro pastatai skirtingų stilių: šalia liaudiškos statybos čia yra ir klasicizmo stiliaus bei eklektiški trobesiai. Svarbiausias šio sektoriaus akcentas – aukštokas eklektiškų formų vadinamasis bravoras.
  • Kiek atokiau dvarvietės – kapinės ir pseudogotinio stiliaus koplyčia-mauzoliejus. Čia ilsisi garsios Komarų giminės atstovai.

Raimonda MIKUČIONYTĖ

2013-07-12 10:06


Prisijunkite
FB
Užsiregistruokite
FB