FOTOGRAFIJA. Kūriniai ir šokiruoja, ir virkdo


Formos, situacijos, atskleidžiančios tikrovę. Žvilgsnis į anapus – ten, kur neišsipildę ar jau pamiršti socialiniai, ekonominiai ar individualūs projektai, ten, kur sustojęs laikas atveria absurdo plyšius ir kelia gailestį, pasišlykštėjimą. Tokios mintys ir jausmai užplūsta žvelgiant į kauniečio Vytauto Pletkaus kūrinius.

Priverčia susimąstyti

Alkoholio liūne skęstantys vyrų veidai, traukiančios dūmą moterys, sugriuvę namai, apleistos sodybos, iškirsti ir buldozerių išrausti miškai. Tokios ir panašios nuotraukos pasitinka žiūrovus Panevėžio fotografijos galerijoje. Niūrų, slegiantį įspūdį dar labiau paaštrina tai, kad vaizdai nespalvoti.

V.Pletkus atsiriboja nuo lietuviškai fotografijai būdingo atviro lyriškumo, erotikos ir savo nuotraukomis siekia parodyti visuomenės skaudulius. Tai, kas erzina, šiurpina, trikdo, tačiau ir verčia susimąstyti, imtis iniciatyvos ką nors pakeisti.

Žvelgiant į parodos, ne veltui pavadintos „Neperspektyvūs projektai“, nuotraukas ne vienam kyla klausimas: „Ar menininkas nori šokiruoti, o galbūt stengiasi pašiepti visuomenę, kuri nieko nesiima, kad užkirstų blogybėms kelią?“  V.Pletkus tikina nenorintis nei šokiruoti, nei priversti imtis kokių nors veiksmų. Tačiau filosofinės, poetinės fotografijos kūrėjas šįkart kalba ne apie skausmą, kančią ar riksmą.

„Aš labiau užduodu klausimus, nei pateikiu atsakymus. Mano tikslas – parodyti, kas darosi, kokia padėtis mažesniuose miesteliuose, kaip žmonės vienas kitam tapo abejingi, svetimi. Jei ką nors mano nuotraukos palies ir jis norės pagerinti panašaus likimo žmonių gyvenimą, puiku. O aš pats prie to  prisidedu savo kūryba“, – aiškina menininkas.

V.Pletkus džiaugsis, jei jo fotografijos patrauks bent vieną žmogų: jis stabtelės, susimąstys, paskui mintimis pasidalys su bičiuliais.

Nuo bėdos nusisuka

Važinėdamas po Lietuvos kaimus, atokesnius kampelius, kurie jau baigia ištuštėti, V.Pletkus tiesiog leidžia fotoaparatui fiksuoti realybę. Fotografo darbai tarsi patvirtina, kad socialiniai mechanizmai  nustojo veikti, kad  kai kurių gyvenviečių nepasiekė naujos technologijos, o žmonės užsidaro savo kiaute.

Kūrėjas pažymi, kad darbuose užfiksuotame kaime laikas sustojo, dalis visuomenės nesugebėjo prisitaikyti prie dabarties.
„Jie gyvena nostalgija, praeitimi“, – teigia pašnekovas.

Menininkas pasakoja, kad jo darbai – iš patirties, o ne padaryti perskaičius knygas. V.Pletkus tikina, kad prieš fotografuodamas žmones jų atsiklausdavo, kalbėdavosi su jais. Vieni atsiskleisdavo, kiti būdavo uždari ir nepasiekiami.

„Ypač jaučiamas kaimų ištuštėjimas. Vieni bėga į miestus, kiti – į užsienį, o likę skandinasi alkoholyje“, – pabrėžia pašnekovas.
Kaip tvirtina fotografas, jo darbuose svarbiausia ne žmonės, o jų elgesys, požiūris. Pagrindinė kūrinio mintis atskleidžiama per vaizduojamo objekto elgesį, padarinius, kiemą, aplinką, daiktus.

V.Pletkus neslepia, kad kai kuriomis nuotraukomis norėjo bakstelėti žmonėms, kad šie pamatytų, kas dedasi šalia jų, kaip gyvena tarsi nematoma visuomenės dalis.  „Yra nemažai žmonių, kurie pamatę jiems nepriimtiną vaizdą tiesiog pereina į kitą gatvės pusę, bijo kitokių nei jie“, – mano fotografas.

Dygsta sienos

V.Pletkus aiškina, kad jo darbuose pilna skaudulių, stojiškų, persmelktų laukimo herojų, žmogaus, jau su viskuo susitaikiusio ir nieko nežadančio keisti, užvaldyto kažkokio buvimo šiame pasaulyje. O tuo buvimu, pasak menininko, alsuoja mūsų kaimas – ištremtas, numelioruotas, emigravęs, be žemės, šaknų ir dangaus. Fotografas atkreipia dėmesį į tai, kad nebemokama bendrauti, susikalbėti, slepiami jausmai ir žiūri, kaip kiekvienoje gyvenimo situacijoje išpešti daugiau naudos sau. Menininkas mąsto, kad jo nuotraukose užfiksuoti graudulį keliantys asmenys nėra tokie asocialūs, kaip į juos žvelgiantieji, kaltinantieji ir žeminantieji.

„Benamiai yra tiesiog belaukiantys kažko neįsisąmoninto žmonės. Labai keista, kad juos vadiname asocialiais, nes būtent jie yra socialūs. Tveriantieji vis aukštesnes tvoras aplink savo namus tikrai yra asocialesni. Kasdien tarp mūsų kyla vis aukštesnės tvoros, nesuvokiant, kad kiekvienas esame vienas su kitu susiję“, – mąsto kūrėjas.

Fotografo teigimu, kaimas, jo dvasinė substancija yra ir mūsų miestuose, tik juose skausmą galima paslėpti išgėrus šurmulio, skubėjimo, pinigų darymo ir pirkimo piliulę.

„Tie skaudėjimai niekur nedingsta, skauda daug giliau, tik to „daug giliau“ nebejaučiame. Mūsų valstybę žudo godumas“, – pažymi pašnekovas.

Pasak jo, provincijoje, apleistose ir neperspektyviose teritorijose, tiksi širdis. Nuo viso to mėginti pabėgti tas pats, kas nuo savo šešėlio. Kita vertus nebeaišku, kur yra tas visur lydintis šešėlis.

Istorijos fragmentai

Prie vienos iš „Teritorijų“ ciklo nuotraukų – „Raketinės bazės“ – V.Pletkus stabtelėja. Jis sako norėjęs tiesiog parodyti, kokią svarbią vietą užima miškas.

„Kariniai daliniai, aerodromai, tai – tūkstančiai hektarų sunaikinto miško“, – aiškina fotomenininkas. Jis apgailestauja, kad vienos labiausiai nuniokotų teritorijų – buvę poligonai, tos vaiduokliškos vietos tebealsuoja praeitimi.

„Kokioje beprotybėje gyvenome? Miškai paversti dykynėmis, – susimąsto menininkas. – Termobranduolinis ginklas buvo visai šalia.“

Pasak V.Pletkaus, nuo praeities mes niekur nepabėgome, mes joje dar vis gyvename, tik apsistatę kiek kitokia siena.

„Mes sakome, kad kaimas prasigėręs ir degradavęs, bet sprukę į didmiesčius, užsienius niekur nuo jo nepabėgame, kaip negalime atsiriboti ir nuo vadinamųjų benamių. Turbūt keisčiausia iliuzija, kad žmogus, glaudžiai vienas su kitu susijęs, gali nuo viso to pabėgti. Gyvenimas dabar teka, galima sakyti, tarp skurdo ir kičo. Ir kuo toliau, tuo labiau“, – daro išvadą menininkas.

Abejingų nepaliko

Susirinkusieji į parodą gyrė tobulą menininko fotografijų estetiką, subtilų požiūrį į spalvą, sugebėjimą užčiuopti giliausias sielos kerteles. „Šokiruoja ir pakylėja, pykdo ir virkdo“, – taip kalbėjo žiūrovai.

Menininko fotografijos tarsi metaforiškai kalba apie kiekvieno žmogaus ėjimą į kitą krantą, apie tam tikrą momentą tarp dviejų krantų, tarp gimimo ir mirties.

„Neperspektyvūs projektai“ –  prieš tai buvusio ciklo „Teritorijos“ ištakos. Jo esmė – žmogaus būtis, kuri atskleidžiama per paveldą, santykį su gamta.

„Tai gamtos ir žmogaus objektai, destruktyvios veiklos ir darinių pasekmė. Kiekviename žmoguje gyvena ir Dievas, ir velnias. Kai pradeda kabinti ta juodoji pusė, atsiranda skausmas. Nuo jo perėjo ir dabartinis mano ciklas“, – teigė menininkas.

Vaida REPOVIENĖ, Sekunde.lt

2012-09-14 09:16


Prisijunkite
FB
Užsiregistruokite
FB