Maestro užgrūdino nesėkmės


Per pasaulyje pripažinto dirigento, pedagogo, profesoriaus Sauliaus Sondeckio  koncertus klausytojai ploja atsistoję. Aukščiausius titulus pelnęs maestro  prisipažįsta, kad jeigu popieriuje norėtų išguldyti visas savo sėkmes ir nesėkmes,  išeitų ne vienas tomas.

Taiklūs žodžiai

Profesorių S.Sondeckį geriausiai apibūdina dirigavimo meno viršūnių sinonimo, Europos generaliniu muzikos direktoriumi vadinamo Herberto von Karajano žodžiai. Prieš kelis dešimtmečius Berlyne profesoriaus diriguojami  jaunieji orkestrantai iškovojo aukso medalį. Ta proga H. Von Karajanas pasakė esantis ramus dėl muzikos ateities, kai mato tokius orkestro mokytojus kaip S.Sondeckis.

Kitam to vieno biografijos fakto pakaktų visam gyvenimui, o maestro kiekvieni metai – tai naujos šlovės ir pripažinimo laikotarpis. Sunkiai suvokiama, kaip S.Sondeckis gali sutelkti vien savųjų mokinių orkestrą, į storiausią knygą netilptų surašyti visas Lietuvos kamerinio orkestro gastroles ir profesoriaus diriguotus koncertus.

Per 50 metų kūrybinį laikotarpį diriguota daugiau nei 3000 koncertų beveik visose Europos šalyse, JAV, Japonijoje, Kuboje, Kanadoje, Taivanyje, Pietų Korėjoje. Jam plojo garsiausių pasaulio salių žiūrovai.

Garsus smuikininkas Sergejus Stadleris ne kartą yra sakęs, kad tokių žmonių kaip S.Sondeckis yra mažai. „Priskirčiau jį tarptautiniam olimpui Lietuvoje“, – teigė S.Stadleris.

Dirigentas ir muzikos pedagogas profesorius S.Sondeckis, nors jam eina 84-eri, vis dar aktyviai dirba ir kuria ateities planus. Jo auklėtiniai ir pažįstami sako, kad reta tokių gyvybingų ir energingų ilgaamžių. Tačiau toks yra maestro S.Sondeckis.

Gyvenimo misija

Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje į kino operatoriaus ir režisieriaus Aloyzo Jančoro dokumentinį filmą „Mocarto obuoliai“, kuris pasakoja apie vieną garsiausių Lietuvos dirigentų, iškiliausią orkestrų ugdytoją profesorių S.Sondeckį, jo gyvenimą ir likimo smūgius, susirinko nemažas būrys žmonių. Filmo autorius apie savo kūrybą kalbėjo trumpai.
„Pilių S.Sondeckis nepastatė, tačiau muzika užpildė mūsų sielas“, – teigė filmo autorius. Šis darbas – ne tik garsaus menininko portretas, tai – kūrinys apie žmogaus misiją.

Kurdamas jis yra stiprus, jam negali sukliudyti nei negandos, nei pavydas, nei kiti veiksmai, nes gėris – stipresnis.

„Šis darbas – tai gyvenimo misija. Mano misija yra mokyti, dirbti su vaikais, perduoti tai, ką pats žinau. Kelias tęsiasi. Manęs nebebus, bus kiti“, – sako A.Jančoras.

Pasakodamas apie S.Sondeckio kūrybos kelią, kino kūrėjas žiūrovui primena, kad visais laikais  asmenybės susidurdavo su menkesniųjų pavydu, intrigomis, siekimu pažeminti.

„Mocarto obuolių“ herojus sako nenujautęs, kad apie jį bus kuriamas dokumentinis filmas.

„Režisierius savo iniciatyva pradėjo filmuoti mane dirbantį su mokinių orkestru, švenčiantį kūrybinės veiklos 50-metį Maskvoje, – teigė S.Sondeckis – Dabar, kai filmas jau sukurtas, džiaugiuosi, kad man, kaip menininkui, parodytas dėmesys. Šis darbas nėra vien mano kūrybinio kelio apžvalga, tai – meno kūrinys, turintis gilią filosofinę potekstę. Nors kai kurias vietas filme iškirpčiau.“

Likimą pakoregavo karas

S.Sondeckio tėvai, Šiaulių inteligentai, buvo įsitikinę, kad kiekvienas išsilavinęs žmogus turi sugebėti groti kokiu nors muzikos instrumentu. Todėl abu savo vaikus – Saulių ir Danguolę – leido į muzikos mokyklą: mergaitei parinko fortepijoną, berniukui – smuiką.

Tačiau, kad muzika galėtų tapti profesija, jie nenorėjo. Savo vaikams Sondeckiai linkėjo rinktis „rimtas“ profesijas –  gydytojo, advokato, mokytojo.

Sauliui muzikuoti patiko. Jis mėgo griežti smuiku, bet nei tėvai, nei mokytojai į jo pomėgį rimtai nežiūrėjo.
Tėvas, pamatęs, kad sūnus ruošiasi smuikuoti, klausdavo, ar rytoj jam bus smuiko pamoka. Jei vaikas atsakydavo, kad ne, liepdavo imti į rankas knygą, o ne smuiką.

Gyvenimą pakoregavo prasidėjęs karas. S.Sondeckis ketino stoti į universitetą studijuoti istorijos, bet negalėjo – tam, kad taptų studentu, turėjo pateikti vadinamąją socialinės kilmės charakteristiką, o ji nebuvo tinkamiausia: tėvas – buvęs Šiaulių miesto burmistras, o mama – „buržuazinės“ gimnazijos mokytoja.

Vienintelė aukštoji mokykla – konservatorija – į socialinę kilmę dėmesio nekreipė. Taigi S.Sondeckis įstojo į Kauno konservatoriją ir tapo visame pasaulyje gerai žinomu smuikininku.

Didžiausias įvertinimas

Trečiakursis studentas S.Sondenckis buvo pakviestas mokytojauti.

Kai Vilniaus dešimtmetės muzikos mokyklos (dabar M.K.Čiurlionio vidurinė meno mokykla) vadovai nutarė įsteigti mokinių orkestrą, jaunas smuiko mokytojas dar neturėjo vadovavimo patirties. Tačiau jam iš karto ėmė sektis.

Ne veltui žymūs žmonės sako, kad S.Sondeckis moka dirigavimo magijos, sugeba taip paveikti muzikantą, kad šis atiduoda visas jėgas ir kartu su kitais pasiekia fenomenalų rezultatą.

Mokyklos orkestro didžiausias laimėjimas – 1976-aisiais Herberto von Karajano jaunųjų orkestrantų konkurse Berlyne gautas aukso medalis. Į H. Von Karajano organizuojamą jaunimo orkestrų konkursą Berlyne susirinko gerai žinomi viso pasaulio orkestrai. Kitų jaunimo kolektyvų muzikantai vyresni – iki 32-ejų, o M.K.Čiurlionio meno mokyklos atlikėjams – tik 13–18 metų.  Niekas negalėjo patikėti, kad aukso medalį laimėjo vaikai.

Po orkestro pasirodymo H. Von Karajanas plojo net atsistojęs, pakilo ir visa publika. Paskui legendinis smuikininkas ištarė:

„Matydamas tokius orkestrų ugdytojus, dėl muzikos ateities aš esu ramus.“

Pats maestro prisipažįsta: jei norėtų surašyti visus savo nuopuolius ir pasiekimus, veikiausiai išeitų  kelios knygos.

„Gyvenime visko buvo – ir gero, ir blogo. Tačiau ne iš sėkmių turime mokytis. Tik nesėkmės mus grūdina“, – vieną svarbiausių gyvenimo taisyklių įvardija profesorius. Tai tvirtina ir savo mokiniams.

Pamatė pasaulio koncertines sales

Garsas apie S.Sondeckį pasklido greitai. Nors maestro kuklinasi ir sako, kad nebuvo ypatingo rango dirigentas, kurio koncertų norėjo paklausyti viso pasaulio melomanai, tačiau jį mielai kviesdavo koncertuoti Austrijos, Maskvos kolegos.

S.Sondeckis Austrijoje pirmą kartą koncertavo 1977 metais, o 2003-iaisiais šios šalies prezidentas apdovanojo dirigentą

Austrijos pirmojo laipsnio garbės kryžiumi už nuopelnus mokslui ir menui.

Menininkas juokiasi, kad veikiausiai daugiau laiko praleido užsienyje nei Lietuvoje.

Maskvoje S.Sondeckis grodavo po 23–25 koncertus per sezoną, iš jų nemažai – konservatorijos didžiojoje salėje. Rusų geriausi atlikėjai būna laimingi, jei per kelerius metus ten gali surengti vieną  koncertą.

S.Sondeckis koncertavo su tokiais žymiais atlikėjais kaip Jelena Obrazcova, Jevgenijus Kisinas, Vladimiras Krainevas, Tatjana Nikolajeva, Tatjana Grindenko, Olegas Kaganas, Gidonas Kremeris bei kitais.

Tiek laiko praleidęs užsienyje, maestro negali pasigirti daug matęs įžymių svečių šalių vietų.

S.Sondeckis kartoja Davido Oistracho žodžius, kad gastroliuodamas matė tik viso pasaulio koncertines sales.

„Kai ką mačiau pro autobuso langus. Jei likdavo minutė, kita, aplankydavome garsesnę vietą, –  pasakojo „Sekundės“  pašnekovas. – Visur važiuodavome ne kaip turistai, o dirbti. Pirmiausia reikėdavo galvoti apie repeticijas, koncertą. Tačiau būdavo ir laisvų dienų, ir neužimtų pusdienių – kai nuvažiuoji  anksčiau arba kai rytą repeticija, o koncertas – tik vakare.“

Garsiosios serenados

S.Sondeckis su savo vadovaujamais orkestrais sukaupė milžinišką visų epochų ir stilių kūrinių repertuarą, įrašė daugybę plokštelių ir CD Lietuvoje bei užsienyje. Išskirtinę vietą S.Sondeckio repertuare užima J.S.Bacho ir V.A.Mocarto kūriniai.
Profesorius dirigavo Šv. Tomo bažnyčioje, stovėdamas vos keli žingsniai nuo J.S.Bacho kapo, ir šio žymiojo kompozitoriaus gimtinėje Eizenache, Šv.Jurgio bažnyčioje.

1988-aisiais kaip puikus pedagogas Saulius Sondeckis pakviečiamas į Sankt Peterburgo konservatoriją suburti ir išugdyti studentų kamerinį orkestrą. „Camerata Sankt Peterburg“  dabar –  savarankiškas simfoninis orkestras, oficialus Ermitažo muziejaus muzikinis kolektyvas.

Lietuvoje S.Sondeckis išgarsėjo ir su „Nakties serenadomis“. Jas maestro sugalvojo daugiau kaip prieš trejus dešimtmečius. Tai buvo pirmasis Lietuvoje vasaros muzikos festivalis, leidęs pažinti klasikinio muzikavimo gamtoje žavesį. Jis dirigavo savo įkurtam ir išugdytam virtuozų orkestrui – LKO, jo vardas tada skambėjo pasaulyje kaip vieno iš trijų profesionaliausių orkestrų.

Koncertuoti su orkestru S.Sondeckis kvietė geriausius atlikėjus. Šiems koncertams žmonės planuodavo atostogas, kad galėtų pasiklausyti nuostabaus muzikavimo.

Faktai
  • Saulius Sondeckis gimė 1928 10 11 Šiauliuose.
  • 1948–1952 studijavo smuiką Lietuvos konservatorijoje pas prof. Aleksandrą Livontą. Smuiko studijas tęsė Maskvos konservatorijoje, be  to, pas Igorį Markevičių studijavo dirigavimą.
  • Kaip dirigentas pradėjo dirbti 1955 m..
  •  S.Sondeckis 1971 m. – Valstybinės, 1998 m. – Vyriausybės, 1999 m. – Nacionalinės kultūros ir meno premijų laureatas, apdovanotas Gedimino I ir V laipsnio ordinais, Sausio 13-sios medaliu, Austrijos I laipsnio garbės kryžiumi už nuopelnus mokslui ir menui, Estijos Marijos žemės Baltojo kryžiaus ordinu, Lenkijos garbės kavalieriaus ordinu už nuopelnus Lenkijos Respublikai, yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Šiaulių universiteto garbės daktaras (1999), Šiaulių miesto ir Mažeikių garbės pilietis. 2006 m. jam suteiktas Sankt Peterburgo N.A.Rimskio-Korsakovo muzikos akademijos garbės profesoriaus vardas.
  • 2009 m. S. Sondeckiui įteiktas Vilniaus miesto apdovanojimas – Žygimanto Augusto medalis.

Vaida REPOVIENĖ, Sekunde.lt

2012-06-17 11:42


Komentarai

  • Evaldas 2012-06-19 15:09

    Saulius Sondeckis tęsė Maskvoje ne smuiko studijas, o alto, Pas profesorių Strachovą.
    O pas dirigentą Į.Markevičių mokėsi kursuose.

Prisijunkite
FB
Užsiregistruokite
FB