Aukštaitijos Verslas

Rašytojos pasaulis abejingų nepalieka


Ketverius metus Berlyne gyvenanti žurnalistė Lina Neverbickienė išleido jau trečiąją knygą, kuri jos talento gerbėjus intriguoja ne ką mažiau nei pačios autorės gyvenimas.

lina-ever-knyga-6

Rašytoja L. Neverbickienė džiaugiasi turėjusi galimybę savo naujausią knygą „Berlyno romanas“ pristatyti jos išsiilgusiems panevėžiečiams. T. Šiaudinio nuotr.

Lina su šeima jau ketverius metus gyvena Berlyne. Tai vieta, kurią ji pamilo iš pirmo žvilgsnio. Apie savo svajonių miestą rašytoja galinti kalbėti valandų valandas. Berlynas veiksmo vieta tapo ir jos paskutiniuose dviejuose romanuose.

„Meilė iš pirmo žvilgsnio yra tokia, kurios nereikia aiškinti. Ji tiesiog nutinka ir žmogus suvokia, kad yra bejėgis jai pasipriešinti“, – sako rašytoja.

Pirmą kartą Vokietijos sostinėje Lina apsilankė 1989 metais, likus vos dviems savaitėms iki Berlyno sienos griuvimo. Tuomet ji pajutusi miesto susikaustymą, bet jau tada Rytų Berlynas jai padarė labai didelį įspūdį.

„Aš, kaip žurnalistikos studentė, jaučiau didelę širdgraužą, kad nedalyvavau tame įvykių sūkuryje“, – tvirtino moteris.

Išsiskyrimas su Berlynu truko ilgai. Jau po metų ji grįžo į Vokietiją ir Vakarų Berlynas tapo pirmąja pažintimi su Vakarų pasauliu. Lina pamiltą miestą aplankydavo kartą per metus. Kiekvieną sykį sugrįžusi ji sakydavo, kad kada nors norėtų čia pagyventi.

„Viskas taip susiklostė, jog atsirado tarpas, kai galėjome išsmukti į Berlyną. Šio savo gyvenimo etapo nevadinu gyvenimu Berlyne, o pagyvenimu jame“, – šypsojosi rašytoja. Ir pridūrė: „Vaikščiodama po Rytų Berlyną jaučiuosi lyg būdama Lietuvoje. Vidumi nesijaučiu nutolusi nuo savo šalies. Juk mane nuo jos skiria vos pusantros valandos skrydis. Tai pati artimiausia emigracija.“

Berlyną Lina vadina miestu, kuris kiekvienam turi ką pasiūlyti. Gide Vokietijos sostinėje dirbanti rašytoja miestą pateikia savaip.

„Tiems, kuriems reikia datų ir istorijos, patariu pasiskaityti internete arba kelionių vadovuose. Aš pasakoju ne Berlyno istoriją, o istorijas, – pabrėžė moteris. – Kai man žmogus pasako, kad miestas jam nepatinka, pagalvoju, jog jis nėra matęs kažkurio Berlyno veido. O jų yra tikrai daug.“

L. Neverbickienė juokiasi: tikru hamburgiečiu žmogus save gali vadinti po trečiosios kartos, o berlyniečiu – po trijų savaičių.

Romane autentiška patirtis

Lina neslepia, jog ji rašanti moterims, tačiau nedraudžia savo knygų skaityti ir vyrams.

„Moterys visą gyvenimą lieka mažomis mergaitėmis. Joms tam tikrais gyvenimo momentais reikia pasakų. Dailiosios lyties atstovėms malonu tikėti, jog kažkur yra princų ir egzistuoja jausmų pasaulis“, – mintimis dalijosi rašytoja.

Rašytoja savo knygas pasirašo Linos Ever slapyvardžiu, kuris gimė sutrumpinus pavardę. Moteris mano, jog ilgos autorių pavardės ant knygų viršelių grožio neprideda.

„Nubraukiau pavardės pabaigą, pirmąją raidę ir gimė. Tai tiesiog apkarpyta mano pavardė“, – sakė moteris.

Rašytoja įsitikinusi, kad meilės romanai yra pasakos suaugusioms mergaitėms. L. Neverbickienė didžiausiu skaitytojų komplimentu laiko, kai pasako, jog žmogus su jos knyga gerai praleido laiką.

„Tuomet suprantu, kad padariau tai, ką norėjau. Knygų, prie kurių reikia kankintis, mes visi skaitėme mokykloje ir turime jų didžiulį pasirinkimą. Manau, jog tam tikrais gyvenimo momentais vietoj antidepresantų smagu perskaityti pasakojimą, kuris tave įtraukia ir leidžia išgyventi kito meilės istoriją“, – kalbėjo rašytoja.

Pirmojoje savo knygoje „Objektyve meilė“ L. Neverbickienė perteikė labai daug savos žurnalistinės bei politinės patirties. Daugumą to romano personažų ji sutikusi dar dirbdama Lietuvoje.

„Visą savo patirtį norėjosi paversti fikcija ir atsikratyti savo praeities demonų“, – atviravo rašytoja.

Naujausia jos knyga „Berlyno romanas“ pasakoja apie rašytoją, kuri nusprendžia, jog jos knygos prototipu taps tarpduryje sutiktas darželio auklėtojas. Moteris rašydama romaną netikėtai įsimyli savo knygos herojų.

L. Neverbickienė atskleidžia, kad istorija yra išgalvota, tačiau romano personažu tapęs darželio auklėtojas yra tikras. Jį Lina sutikusi vaikų darželyje, kurį pradėjo lankyti jos mažasis sūnus.

„Pastebėjau, kaip viena iš mamų pradėjo flirtuoti su darželio auklėtoju. Man ši situacija pasirodė labai netradiciška“, – romano gimimo detales atskleidė rašytoja.

Naujasis romanas parašytas pirmuoju asmeniu, todėl skaitytojai neretai Liną tapatina su pagrindine knygos heroje. Tai rašytojai kelia šypseną, nes neretai atsiranda manančiųjų, jog pirmojoje knygoje ji taip pat rašiusi apie save. L. Neverbickienė neslepia, kad įpainioti skaitytojus į tam tikrą spėlionių žaidimą paskutiniame romane ji norėjusi.

Praverti miegamojo nebijo

Nors paskutinis romanas pasakoja apie uždraustą meilę, Lina negalinti patarti moterims, ieškančioms atsakymo, ką geriau pasirinkti: stabilų gyvenimą ar atsidavimą netikėtai užklupusiems jausmams. Jai pačiai buvę įdomu panagrinėti, ką jaučia moteris, patekusi į jausmų verpetą.

Rašytoja prisipažįsta, jog pirminis jos romano pavadinimas buvęs „Išsiskiriam prieš susitinkant“. Jis netgi gimęs anksčiau nei knyga.

„Kartais meilė ima ir nutinka, nepaisant daugelio dalykų: norų, amžiaus, buvimo vietos ir kitų. Pasaulis yra pilnas visokių meilės istorijų: laimingų ir nelaimingų, – dėstė L. Neverbickienė. – Man atrodo, kad skaitytojas bando įsivaizduoti esąs herojės vietoje ir savęs klausia, ką daryčiau aš.“

Lina pradėjusi rašyti romaną niekuomet nežino, kokia bus jo pabaiga. Tačiau joje prabundanti mergaitė herojams nori leisti pasidžiaugti.

„Vieniems žmonėms laiminga pabaiga yra vienokia, o kitiems – kitokia. Tai labai subjektyvu. Geriausia, kai skaitytojui lieka klaustukas ir paskutinį sakinį jis gali susikurti pats“, – intrigavo rašytoja.

Lina savo romanuose nebijojo praverti personažų miegamojo durų, už kurių slypi intymus gyvenimas. Ji juokauja, kad tuo metu stengiasi negalvoti, ar mama skaitys tas scenas, nes kitu atveju tai trikdytų rašymą.

„Erotinės scenos pernelyg sureikšminamos. Mano romanuose svarbesnė istorija, – pabrėžė L. Neverbickienė. – Aš aprašau tai, ką matau. Tačiau tam tikru momentu uždarau miegamojo duris ir palieku personažus dviese.“

Gyvena knygų pasaulyje

Liną knygos ir skaitymas lydėjo nuo pat vaikystės. Vos užėjusi į kavinę ji čiumpa pirmą pasitaikiusį leidinį ir juo mėgaujasi. Iš pagarbos knygai rašytoja ją visuomet perskaitanti iki pabaigos.

„Aš buvau uždaras vaikas, kuriam knygos buvo geriausi draugai. Išimdavau jas iš lentynų, nuvalydavau ir padėdavau atgal. Man buvo gera su jomis žaisti. Aš su knygomis augau ir savo pasaulį kūriau tarp jų. Gal taip skaidrinau savo gyvenimą“, – mąstė L. Neverbickienė.

Ji knygas skaito anglų, vokiečių ir lietuvių kalbomis, tačiau pastarųjų dažniausiai negalinti pasirinkti dėl jų nepatogaus leidimo.

Kad ir kokia užkietėjusi skaitytoja būtų, moteris nemėgsta fantastikos ir detektyvų, kuriuose yra žiaurių scenų. Dažniausiai ji nežiūri ir siaubo filmų, tačiau mielai pasimėgauja romantinėmis meilės istorijomis.

Lina džiaugiasi, jog Berlyne žmonės skaito daug ir knygas išsitraukia pačiose netikėčiausiose vietose.

Rašytoja nė vienos iš savo trijų knygų išskirti negalinti. Jas laiko savo vaikais, kuriuos išėjus į gyvenimą greitai paleidžia.

„Man knygų rašymas yra daug įdomesnis procesas. Tegu skaitytojai jas augina, myli ir globoja. Aš parašiusi knygą jaučiuosi savo darbą padariusi, – atvirai kalbėjo L. Neverbickienė. – Svarbiausia, kad knyga nepaliktų žmogaus abejingo, o mano paleista strėlė pasiektų skaitytojus ir įsmigtų į jų širdis.“

Audinga SATKŪNAITĖ

2016-12-30 16:56