Švelni ironija – krepšinį žaidžianti vienuolė


Scenografė Marta Vosyliūtė – tvirta, principinga,  kovojanti už moterų ir vyrų lygiateisiškumą mene ir gyvenime asmenybė.  Panevėžyje meninkė pristatė fotografijų parodą „Sekta“ bei savo tapybos darbą, kuris pašiepia dalį visuomenės ir intelektualias moteris papiktinusius Arvydo Šliogerio žodžius, kad „Berniukams  – Plutarcho vadovėliai, o mergaitėms – mezgimo siūlai“.

Suvedė dvi religijas

Panevėžio fotografijos galerijoje eksponuojamoje parodoje žvilgsnis nukreipiamas į dvi Lietuvos šventenybes – krepšinį ir religiją. Vienuolė prisitaiko, šoka, meta kamuolį, įmeta jį į krepšį ir patiria palaimą.  Menininkės tikslas pasirenkant pagrindinę heroję moterį – švelni ironija.

M.Vosyliūtės fotografijos iš ciklo „Sekta“ nešlovina nei sporto, nei tikėjimo. Svarbiausia ir vienintelė veikėja, kaip sako parodos autorė, – vienuolė, kuri ne tik meta į krepšį, bet ir voliojasi sniege su kamuoliu. Menininkė nesiekia sujungti tikėjimo, žaidimo ir aistros, o tiesiog savotiškai parodo, kas mus jaudina, kas yra tikra, o kas suvaidinta.

M.Vosyliūtė pabrėžia, kad du Lietuvos svarbiausi atributai – katalikybė ir krepšinis, tik nesuvokia, kodėl pastarasis sukelia didesnę emociją. Ne veltui menininkė akcentuoja, kad kelias į lietuvio širdį eina per krepšinį.

Kad pagyvintų parodą, M.Vosyliūtė prie jos prideda aprašymą, kuris ne kiek leidžia žiūrovui suprasti parodos esmę, o dar labiau supainioja.

„Sekta, sekta… Šiame pasaulyje galima sekti Jėzumi, jo sekėjais, jo sekėjų sekėjais, o galima pasiduoti sutapimų Dievui, sekti pasakas. Sekta – labai kontroversiškas terminas, labai skambus žodis. Esu girdėjusi, kad Švč. Marija labai gailisi nepagimdžiusi dukros… Todėl šitame ekrane vienuolė „deda kiaurą“, nes ji turi ką dėti. Ir patiria palaimą“, – rašo M.Vosyliūtė.

Nuotraukos lyg altoriai

Menininkės paroda „Sekta“ – 10 metų apmąstymų ir mėnesio techninio darbo rezultatas. Ji sako, kad fotografijoms labai tiko kovo 11-oji, nes dar buvo sniego, o prie jos temos labai derinosi  iškabinta vėliava, nes vienuolė turėjo baltus ir juodus drabužius, nes visi turėjo laiko susitikti per valstybinę šventę.

Menininkė atvirauja gerai apgalvojusi, kam pasirinko purpurinę spalvą, nuotraukas įdėjo į šviesdėžes, kurios yra ir komerciniai reklamoms naudojami stendai. M.Vosyliūtė sako, kad jie savotiškai primena altorius. Visa kita palikta parodos lankytojams.

„Sakoma, kad žmogus šviečia iš vidaus. Čia yra panašiai: stendai tarsi šviečia. Be to, darbai, sudėti ratu, primena aštuonetą – begalybės ženklą. Purpurinė spalva – tai vienuolės ištrūkimas, nes ji visuomet rengiasi baltai ar juodai. Tas atotrūkis ir yra būtent šuolis, palaima, pataikius kamuolį į krepšį“, – aiškina M.Vosyliūtė.

Autorė neslepia, kad jai susižavėjimo nekelia dideli prakaituoti krepšininkai, kurie kažkodėl neišlenda iš žurnalų ir yra neva labai nusipelnę, nors tik dirba savo darbą, kaip ir visi kiti šalies gyventojai.

„Juokingiausia, kad jie nesuvokia, jog yra eiliniai perkami ir parduodami gladiatoriai publikos linksminimui. Mano gerbiamiausi žmonės yra mokslininkai. Ir moterys, nes joms gyventi sunkiau“, – prisipažįsta menininkė.

Tarpusavyje susiję

Nors apie krepšininkus autorė nėra pačios geriausios nuomonės, tačiau ji pabrėžia, kad tai neatsiejama mūsų šalies dalis, todėl savo parodoje įvardija krepšinį kaip religiją.

„Dievas ir Bažnyčia – nėra tapatūs. „Sekta“ – ta parodos dalis su vienuolėmis, dedančiomis į krepšį, – telpa į rimto kūrinio ribas. Darbai turi kelis gylius, nieko neįžeidžia ir, viliuosi, užburia, – sako menininkė. – Vienuolė, kuri yra ne tik susikaupusi savo maldose, bet ir pasirinkusi uždarą ir griežtą gyvenimo būdą, paskyrusi meilę vieninteliam vyrui ir atsisakiusi žemiškų malonumų, ruošiasi gulbės giesmei ir „deda kiaurą“, nes turi ką dėti, ir pataiko. Dar aiški nuoroda į senąją dailę. O kur dar aistra, erotika.“ M.Vosyliūtė pabrėžia, kad aistra turi savyje tikėjimo, žaidimas turi savo taisykles, o tikėjimas neturi žinojimo – tik aistrą.

„Visi kartu jie turi nesuinteresuotą malonumą, kuriam reikia atsiduoti“, – sako menininkė.

Pašiepė filosofą

Kitoje parodų salėje – nutapytas Nidos ir individualus sapnas ir išsakyta vieša A.Šliogerio nuomonė. Jais menininkė nori pašiepti filosofo nuomonę.

„Viena iš reakcijų buvo išleistas atviras laiškas A.Šliogeriui, kuris viešai yra pareiškęs, kad berniukams – Plutarchas, o mergaitėms tik mezgimo siūlai. Tai gera pamoka, pamokanti viešai, kad nereikia skirti žmonių pagal lytį. Galbūt aš irgi norėčiau būti vyras, tačiau aš negalėjau pasirinkti, kaip ir A.Šliogeris galbūt kitame gyvenime bus moteris. Aš savo darbe pridėjau senų austų darbų ir parašiau „o jeigu aš nemoku megzti“, nes mano giminėje, kiek pamenu, nei viena moteris nemokėjo megzti ir gyvenimui užsidirba kitaip“, – aiškina autorė.

Daugumai gerai pažįstama kaip scenografijų kūrėja, M.Vosyliūtė sako, kad kiekvienas menininkas turi turėti fotoaparatą, kaip ir kompiuterį, nes tai jų kasdienybės atspindys.

Menininkė pažymi, kad aistrą tapybai ir meilę piešimui jaučia seniai, nuo mokyklos laikų. Visa kita plaukia iš to. Kūrėja vadovaujasi tuo principu, kad paroda turi priblokšti. M.Vosyliūtė ne tik baisisi dauguma šiuolaikinės architektūros objektų, tačiau apie tai kalba viešai, savo darbuose atskleidžia savo nuomonę. Moteris prisipažįsta, kad ją glumina dirbtinės invazijos.

Nuo nieko nepriklauso

Menotyrininkė Laima Kreivytė sako, kad Martą, skirtingai nuo politikų ir žurnalo „Žmonės“ skaitytojų, domina ne žvaigždės, o atskalūnai. Ne normos ir hierarchija, o laisvė ir nepriklausomas žvilgsnis.

„Marta yra negailestingai konkreti – ji piktybiškai negražina savo darbų, nebando jų paversti patrauklesniais galerininkams, žiūrovams ar kuratoriams. Ji kritiška ir kandi – todėl nepriklauso nei institucinei, nei komercinei, nei alternatyvinei terpei.

Tačiau ji kaip seismografas fiksuoja menkiausius miesto landšafto virpesius – naujai dygstančias skulptūras ir neskoningus namus, oro balionus ir gėlėmis apie meilę kalbančius Neries krantus. Menininkė rodo mūsų gyvenimą tokį, koks jis tampa sukryžminus architektūrą, kūną ir internetą“, – sako L.Kreivytė. Pasak jos, autorė energinga ir stačia galva neria į naujus dalykus.

„Nors čia matome tik nedidelę dalį to, ką ji daro, tačiau gerai matosi, kad ji fiksuoja šalies skaudulius“, – pabrėžia menotyrininkė. Pasak jos, Marta pirmoji Lietuvoje nutapė vamzdį, prokuratūrą su kreivais langais. „Čia matome, kad ji gali imtis bet kokių priemonių, jos darbai turi plastinę išraišką“, – prideda L.Kreivytė.

Vaida REPOVIENĖ, Sekunde.lt

2012-06-29 10:04


Prisijunkite
FB
Užsiregistruokite
FB