Aukštaitijos Verslas

Nelauktos viešnios – nelaimės ir bėdos


„Akmuo nesėjamas dygsta, nelaimė nekviesta ateina“, – byloja liaudies išmintis ir moko žmones budrumo, atsargumo, atidos.  Vis dėlto ir senoliai žinojo, kad net labai atsargus būdamas ne visada bėdos išvengsi. „Nors po puodu pasivožk, nelaimė vis tiek suras“, „Bėda ir po užklotu atranda“, „Nelaimė ant sprando, laimė – už kilometro“ – primena senos patarlės.

Gaisras Panevėžyje 1916 metais. PB ARCHYVO nuotr.

Gaisras Panevėžyje 1916 metais. PB ARCHYVO nuotr.

 

Prie geležinkelio

Sklaidydami „Panevėžio balso“ numerius aprašymų apie nelaimes surasime gana daug – skaitytojams pasakota apie skendusius, sušalusius, gaisruose, avarijose nukentėjusius, gyvūnų sužalotus ir į kitokias bėdas patekusius žmones. Iš tų atsitikimų buvo raginama mokytis, nukentėjusiųjų klaidų nekartoti ir nepamiršti: „Niekada nesigirk, kad klojasi – nelaimė už durų gali stovėti.“

Prieškario „Panevėžio balso“ numeriuose nemažai aptinkama rašinių, pasakojančių apie nelaimes prie geležinkelio.

1936 metais straipsnelyje „Nelaimė geležinkelio stotyje“ rašyta: „Šių metų liepos 1 dieną apie 10.30 val. Kauno gelž. stoty manevruojant traukiniams, suvažinėtas Panevėžio gelž. policijos vachmistras Danilevičius, kuris buvo komandiruotas Kaunan tarnybiniais reikalais.“

„Berčiūnų stoty VI. 4 vietos tarnautoja Galvanaitė dėl kažko metėsi po traukiniu. Sumušta ir nulaužta ranka atgabenta į Panevėžio saviv. ligoninę ant rytojaus staigiai mirė. Staigios mirties priežastis greičiausia būsią skrodžiant jos kūną pastebėti smagenų sukrėtimo ir plaučių uždegimo ženklai.“ (Citatų kalba netaisyta.)

Ankstesniais metais publikuotas toks rašinys: „Š. m. rugsėjo 1 d. Stasys Gaižiūnas, sukabinėdamas stoty vagonus, pateko tarp garvežio ir rentos (aukštesnė vieta krovimui vagonų) ir sužeistas nugabentas į ligoninę. Taip buvo suspaustas, kad net pinigai ir popieriai, kurie buvo jo kišenėje visai suplėšyti. Tai jau antras nelaimingas atsitikimas stotyje. Pirma taip buvo suspaustas prie siaurojo geležinkelio depo vienas tarnautojas, kuris po kelių valandų mirė. Dėl St. Gaižiūno sveikatos gydytojai pareiškia vilties, kad gyvensiąs.“

 

Tragiškos lemtys

Kartais nelaimės atneša tik išgąstį, sukrėtimą, išgyvenimus, bet visais laikais neišvengta ir tokių, per kurias nutrūksta žmogaus gyvybė. Nelaimių priežastys – pačios įvairiausios.

Štai keletas ištraukų iš įvairiais metais spausdintų rašinių.

„Užmuštas perkūno. 26 birželio iš ryto, pakilus audrai su smarkiu griaustiniu ir lietum, perkūnas užmušė ariantį lauke prie naujų kapinių Ramygalos gatvėje ūkininką Mieliauską Praną 23 metų amžiaus ir du jojo arklius.“

„Per Pandėlį, Kvetkus ir Panemunį perėjo didelė perkūnija. Pandėlyje sudaužydama daug telefonų ir elektros stulpų, išdaužydama keturių namų langus, Belaliuose sudegindama trobas ir užmušdama moterį, kitur išversdama daug medžių ir stulpų.“

„Kovo 15 d. Užugojų kaime, Vadoklių valsč. rastas negyvas Petras Katinas, 90 metų senelis. 1923 m. gruodžio mėn. jis išėjo iš Minetų kaimo į Pagirius ir dingo. Turbūt sušalo.“

„Rudenį nuskendusį V. Grigėną rado vandens iškeltą į paviršių prie Kavolių km. V. 21 d.anksti rytą, o 22 d. į pavakarė palaidojo Dusetų kapinėse.“

 

Gaisrų pavojus

Ugnis suniokoja viską. Tad žmonės ne tik būdavo informuojami apie jau įvykusius gaisrus, bet ir perspėjami dėl galimų.

Prieš aštuoniasdešimt ir dar daugiau metų buvo primenama: „Gaisrų pavojus iš lentpjūvių didelis. Ten jau buvo užsidegę. Jokios tvarkos. Materijolas suverstas. Apsidraudimas nuo ugnies menkas. Tą spragą net ir miesto taryba pastebėjo , bet vis dar nepriveikia susikalbėt. Lentpjūvių apylinkių gyventojai labai neramūs. Reikia nors specialios komisijos.“

„Prasidėjus vasarai miškuose labai išdžiūvo samanos ir bendrai aplinkuma. Užtenka neatsargiam pypkoriui numesti degtuką ir kyla dideli gaisrai. Štai birželio 27 d. Stumbriškio girininkijoj išdegė 7 ha miško. Tame plote sudegė ir Chazeno neišvežti 70 erdv. malkų ir dar valdiškų popiermalkių. Mitabynės miške išdegė apie 6 ha miško, daugiausia sudegė jaunų eglaičių.“

„VII. 7 vidurdieny Panevėžy Suvalkų g. įvyko gaisras. Gaisrą ugniagesiai stropiai ir greitai likvidavo. Laimei, nebuvo vėjo, nes dėl sausros gaisras būtų išsiplėtęs. Degė gyv. namas.“

„Padusetėlyje V. 21 gaisras sunaikino Kryžanauskų gryčią ir klojimą, Unskino gryčią, Markelio gryčią, tvartą, daržinę, svirną, 11 bekonų ir šiaip visą kiln. turtą ir Butavičiaus gryčią.“

„Pirmos Velykų dienos naktį dėl nežinomos priežasties užsidegė pil. Kazlaučiūno, gyv. Senamiesčio vns. klojimas. Nors atvyko miesto savivaldybės ugniagesiai, bet ugnis jau spėjo sunaikinti pašarą ir trobesį.“

Baimę ir nerimą žmonėms kėlė ne tik žaibas, griaustinis, bet ir kiti gamtos reiškiniai. Štai vienas iš jų aprašytas straipsnyje „Meteoras?“, spausdintame prieš 86-erius metus:

„Aštuoni kilometrai už Miežiškių viename sodžiuje vasario 8 d. 2-rą valandą naktį žmonės matę šviesą „žaibuojant“ ir girdėję nepaprastą griaustinį. Naktis buvusi šalta ir giedri. Tiktai kai buvęs tas reiškinys, buvęs pakilęs be galo baisus vėjas.

Panevėžy trumpam matę pro langus mėlyną didelę šviesą, tartum būtų degęs spiritas. Kurie buvo ore matė krentant du ugninius kamuolius rytų pusėje. Trenksmas buvęs ne didžiausias, panašus į tai, lyg aeroplano propeleris ūžtų. Aplink Uteną matę į rytus tokią pat didelę melsvą šviesą, tik trenksmas tai neapsakytai didelis buvęs.“

 

Atsargiau!

Spaudoje netruko įvairių perspėjimų, raginimų tvarkytis, elgtis taip, kad nelaimių būtų išvengta. Baiminantis užkrėtimų stebėtasi: „Žaliojoj gatvėj gegužės 5 d. stypsojo didžiulė, šunų nugraužta kuino koja (nuo pat blauzdikaulio iki nagos). Nejaugi mieste būtų pametamos dvėselėnos?“

„Nešvarumai ką išplovus ar nusiprausus pilami stačiai gatvėje. Tokių pasmirdusių vietų yra daug kur mieste. Pavyzdžiu galima imti, kad ir Ukmergės g.“

Dažnai būdavo atkreipiamas dėmesys į nederamai besilinksminantį ir todėl į bėdą patenkantį jaunimą.

Ištraukos iš prieškarinio „Panevėžio balso“ numerių:

„Bežaisdami tarp savęs Jasnagurkos maudyklėse jauni „štukoriai“ per neatsargumą sulaužė ranką V. Kriaučiūnui. Nukentėjęs nugabentas į ligoninę.“

„29 birželio, gegužinėje Jasnogurkoj, vietinis gyventojas A. Samochvalovas, paragavęs gerokai „baltosios“, pradėjo užkalbinėti šokančius kareivius. Kuomet vienas jų supykęs pastūmė Samochvalovą ir nuvertė jį ant žemės, pastarasis atsikėlęs ir suradęs lentgalį, smogė kareiviui į galvą. Pradėjus kitiems kareiviams pulti mušeiką, sumuštas kareivis, pavijęs Samochvalovą, sužeidė jį durtuvu į galvą. Po to mušeikos greit išbėgiojo ir pasislėpė. Tačiau vieną jų eilinį kareivį K. Antanavičių subėgusi žmonių minia sulaikė ir perdavė atvykusiam muštynių vieton V-os nuov. polic. v-kui p. Lukoševičiui. Bet nuginkluojant kareivį, šis pastarasis šovė iš revolverio ir lengvai sužeidė nuovados v-ką į kaklą. Tuo tarpu atvyko 4 p. p. dežuruojantis viršila, kuris sulaikytąjį kareivį pristatė dežuruojančiam pulko karininkui. Sužeistasis Samochvalovas nugabentas į apskrities ligoninę.“

„Šeduvos Vėriškių k. pradžios mokyklos mokinys Savickas bešaudydamas išsiplikė akį.“

„Pereitą savaitę, vagis, lįsdamas iš miesto sodo kino aparato vogti ir pastebėtas saugojusio p. Varnecko, sodo nuomotojo, jį keturis kartus šovęs peršovė. Byla tiriama.“

 

Armonikos istorija

Laikraštyje pasakotos ir tokios pamokamos istorijos: „1928 m. sausio 31 dieną vienas nepažįstamas vaikinas ryte ankstybinėms pamaldoms atėjo į Švč. Trejybės bažnyčią. Po pažastim laikė armoniką, pasirėmęs prie pilioriaus, pradėjo snausti. Besnausdamas visu sunkumu parvirto ant klupojančios šalia jo moteriškės, kuri taipgi parkniubo ir bailingai pasišalino nuo užvirtusio ant jo žmogaus. Vaikinas pargriuvęs ant grindų miegojo, o armonika išpuolė jam iš rankų. Žmonės, pamatę pargriuvusį žmogų, paėmę jį už rankų bandė prikelti ir besitampant šiaip taip pagaliau išvedė laukan, o armonika kai kurį laiką pasiliko bažnyčioje ant grindų. Išvestas žmogus nežinia kur pradingo, o armonika buvo nunešta policijai ir ten dėl to dalyko surašytas atitinkamas protokolas. Už jos saugojimą savininkui teks mokėti per dieną 30 litų, o jeigu niekas neatsilieps teks armoniką parduoti iš varžytinių.“

 

Automobiliai ir arkliai

Nelaimių keliuose anuomet gal ir nebūdavo gausiai, bet vis tiek pasitaikydavo – nors automobilių nebuvo daug, keliai buvo labai prasti.

Spauda rašė: „Keliai Biržų, Panevėžio ir Šiaulių apskričiuose dar netvarkingi, o naujieji net neišvažiuojami dėl to, kad mažai žvyriaus privežta. Vietomis ir tiltai blogi. Mat viršaičiai, kad ir raginami, neprisirango taisyti.“

1927 metų gegužę „Panevėžio balsas“ rašė: „Smėlynėje labai smarkiai automobiliai laksto gazdindami arklius. Gegužės 8 d. (sekmadienį) važiavo kūmai, kuriuos „malonėjo“ pasitikti visu „pasiūtimu“ automobilis. Pasekmė – arklys pasibaidė, išsikinkė, o kūmai su vaiku buvo išversti. Laimė, kad vaikas storai ir minkštai buvo aprėdytas.“

„Lapkričio 1 d. motociklas (be numerio) važiuodamas Vasario 16 g-ve nepastebėjo iš Ramygalos g-vės nesavo puse važiavusio vėžiko ir norėdamas išvengti katastrofos staiga susuko ir apsivožė. Visi trys važiavusieji po truputį nukentėjo“, – rašyta 1933 metais.

„Apie IX. 14 d. naktį Krekenavos miestelio gyventojas darbininkas Mantautas vieno žydelio pasamdytas, bevažiuodamas iš Panevėžio su sunkiai apkrautu vežimu. Vežimui prie Maž. Slabadėlės tilto pylimo nugriuvus, buvo mirtinai suslėgtas. Ištrauktas iš po vežimo tuojau mirė.“

„Rytą apie septintą valandą automobilis važiavęs Smėlynės g-ve užvažiavo ant važiavusio dviračiu piliečio. Smarkiai sulaužytas dviratis. Pilietis nenukentėjo.“

 

Kitoks požiūris

Sovietmečiu ir tų bėdų, ir nelaimių pasitaikydavo tikrai ne mažiau. Tik ne apie kiekvieną iš jų, o tiksliau – apie itin retą būdavo galima paskaityti spaudoje.

Juk gyvenimas tuo metu, kaip teigė ano meto ideologija, nuolat tik gerėjo, gražėjo, šviesėjo. Viską, kas galėjo juodinti socialistinį gyvenimo būdą, būdavo slepiama.

Apie avarijas, nelaimes keliuose, girtus prie vairo būdavo galima sužinoti iš nebent retkarčiais spausdinamų milicijos vadovų pastebėjimų, apie nelaimingus atsitikimus gamyboje – raginimuose laikytis saugumo technikos taisyklių.

Tokių pasakojimų, kaip apie iš vežimo iškritusius kūdikius, chuliganiškus išpuolius, savižudžius, pasibaidžiusius arklius ar susišaudymus, pasitaikydavo itin retai.

Vis dėlto gausiame „Panevėžio tiesos“ archyve galima rasti priminimų apie tykančius pavojus, apie būtinybę vengti to, ko galima išvengti.

Štai viename 1987 metų numeryje buvo primenama, kad įprotis lošti kortomis gali nuvesti iki rimtos bėdos. Pasakota apie nepilnametį, kuris kortomis pralošęs nemažą sumą neturėjo iš ko jos grąžinti, todėl tapo vagimi. „Reikia, kad aktyviau į kovą su lošimu kortomis įsijungtų mokykla, visuomenė. Ypač daugiau pagalbos norėtume sulaukti iš gatvių ir namų komitetų pirmininkų, bendrabučių darbuotojų, butų ūkio tarnybų“, – rašyta laikraštyje.

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

Panevėžio-balsas-logo

2016-07-11 23:00