Teatro vadovui – raginimas atsistatydinti


Kultūros ministro Arūno Gelūno siūlymo Panevėžio savivaldybei perimti Juozo Miltinio dramos teatrą šokiruoti su ministerijos paskirtu vadovu Romualdu Vikšraičiu konfliktuojantys aktoriai sulaukė parlamentarų užtarimo.

Įvertino per valandą

Seimo Švietimo, kultūros ir mokslo komitetas susikvietęs į posėdį konfliktuojančias puses, Panevėžio vadovus ir kultūros ministrą pareiškė nesutiksiantis su legendinio teatro statuso pažeminimu, o R.Vikšraitis išgirdo pasiūlymą geranoriškai atsistatydinti iš direktoriaus pareigų.

Trauktis raginanti Seimo narė Dalia Teišerskytė pripažįsta R.Vikšraitį mačiusi pirmą kartą, tačiau valandą trukusio komiteto posėdžio parlamentarei užteko įsitikinti, jog jis – „labai silpnas administratorius“.

„Visada, visur ir už viską nuo senų laikų atsakingas vadovas. Jei jis nesugebėjo atstatyti santykių su kolektyvu, reikia atleisti. R.Vikšraičio atsistatydinimas nuimtų teatre įtampą“, – pareiškė D.Teišerskytė.

Parlamentarė negailėjo kritikos ir R.Vikšraitį vadovauti J.Miltinio teatrui prieš metus paskyrusiai Kultūros ministerijai. Seimo narės nuomone, ministras peržengė ribas siūlydamas aistrų verpete kunkuliuojantį teatrą pasiimti Panevėžio savivaldybei.

„Kaip pasijustų teatras, augintas pasaulyje ryškios asmenybės, numestas į žemesnį sluoksnį? Negalima mėtytis žvaigždėmis“, – J.Miltinio aktorius pamalonino Seimo narė.

Tai, kad iš „žvaigždžių“ naujausių spektaklių žiūrovai išeina nesulaukę pabaigos, D.Teišerskytės nestebina. Anot jos, ir dėl nenusisekusių premjerų atsakomybė krenta direktoriui.

„Kaip galiu būti gera žmona, jei kas dieną vyras muša?“ – palygino Seimo narė.

Pokyčių neatmeta

D.Teišerskytės siūlymas R.Vikšraičiui trauktis komitete nebuvo aptartas. Pasak komiteto nario panevėžiečio Juliaus Dautarto, vadovo tinkamumas – ne Seimo kompetencijos klausimas. Tačiau komitetas pareiškė prieštaraujantis J.Miltinio teatro pažeminimui iki municipalinio.

Tūkstančius parašų, kad nebūtų atimtas valstybinis statusas, Seimui įteikęs J.Miltinio dramos teatras gali būti šalies teatrų revoliucijos pradininkas.

„Komitetas kultūros ministrui turėjo esminį klausimą – gal tai tebuvo pagąsdinimas, ar turi minčių savivaldybėms perduoti ir daugiau valstybinių teatrų. Ministras neatsakė ne. Lenkijoje visi teatrai, išskyrus nacionalinį, priklauso savivaldybėms“, – „Sekundei“ teigė J.Dautartas.

Seimo komitetas pasišovė apsaugoti šalies teatrus nuo galimų pokyčių pasiūlęs sukurti darbo grupę. Į ją siūloma įtraukti politikus, ministerijos atstovus, aktorius ir juos vienijančių profsąjungų narius. Darbo grupei būtų pavesta įvertinti ne tik J.Miltinio, bet ir kitų šalies valstybinių teatrų situaciją.

Nusiteikęs dirbti

Kokią naudą J.Miltinio teatrui duos Seime surengtas posėdis, atsakymo neturi nei R.Vikšraitis, nei aktoriai. Teatro vadovas teigia nematantis priežasties, kodėl turėtų priimti D.Teišerskytės siūlymą trauktis iš direktoriaus pareigų.

„Kiekvienas sprendžia iš savo patirties. Gal D.Teišerskytė puolama atsistatydina? Giliausiai į širdį aš imu pareigas, kurias vykdau ir vykdysiu. Jei kas žino, kad aš kaltas, ir slepia, tai kartu dalyvauja nusikaltime“, – teigė R.Vikšraitis.

Direktorius pripažįsta likęs nesupratęs, kam buvo reikalingas Seimo komiteto posėdis.

„Aš tiesiog dirbu savo darbą, jis visada vargina, bet pasiekus rezultatą suteikia džiaugsmą. O teatro rezultatai neblogi“, – mano R.Vikšraitis.

Teisinasi nesantys išrankūs

Permainų teatre pripažįsta nesitikintys ir pas parlamentarus įsiprašę aktoriai. Vienos iš J.Miltinio dramos teatro profesinės sąjungos lyderių Vytautas Kupšys teigė dar labiau nusivylęs kultūros ministru.

Panevėžio teatralus žeidžia ministro ne kartą išsakyta ir komiteto posėdyje pakartota mintis, kad J.Miltinio aktoriams neįtinka jau trečias vadovas. Ministerijai jie rašė prašymus į direktoriaus vietą dar vienai kadencijai nebeįleisti 14-iolika metų teatrui vadovavusio Rimanto Tereso, jo įpėdinis aktorius Laimutis Sėdžius atsistatydino direktoriumi išbuvęs vos porą dienų, dabar prašoma atleisti R.Vikšraitį.

V.Kupšys tvirtina, esą L.Sėdžiui laimėjus konkursą vadovo vietai užimti kolektyvas džiūgavo. Aktoriaus nuomone, kolega po rekordiškai trumpo laiko atsistatydino ne dėl J.Miltinio dramos teatro kolektyvo, o Kultūros ministerijos kaltės.

Pats L.Sėdžius niekada nesileido į platesnius komentarus šia tema ir savo sprendimą trauktis aiškina, jog poros dienų jam užteko pamatyti, kad nesugebės dirbti pagal laimėti konkurse padėjusią programą.

J.Miltinio dramos teatro aktoriai iš vasaros atostogų sugrįš rugpjūčio pradžioje. V.Kupšys abejoja, kad per tą laiką įvyks pokyčių.

Aktorius taip pat netiki, kad kolektyvui išstumti R.Vikšraitį padės rugsėjį žadamas užbaigti teatro veiklos auditas. V.Kupšys iš anksto nusiteikęs, kad jo išvados gali būti naudingos R.Vikšraičiui, nes patikrinimą atlieka jį vadovauti paskyrusi Kultūros ministerija.

Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ, Sekunde.lt

2012-06-21 08:35


Komentarai (3)

  • kostas 2012-06-22 20:40

    r mikroskopinė „teatrinė” mūsų tautos dalis, ir nė sykio į scenos veidrodį nepažvelgusieji – visi – vieningai išpažįsta tą pačią nykstančios tautos pasaulėžiūrą, skelbiančią: 1.kasdienybė yra amžina; 2. jeigu žmogus yra iš manojo kaimo, jis nieko vertas; 3. kuo blogiau klojasi kaimynui, tuo geriau gyvensiu aš.

    Šios pražūtingos filosofijos persmelktas ir mūsų teatro pasaulis. Antai priešmirtinėse konvulsijose trūkčioja kadaise šlovingas Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras: vienas po kito keičiasi teatro vadovai, aidi panevėžiečių aktorių monologai per dramatiškus susirinkimus – ir ką? Argi sukilo Lietuvos aktoriai ir režisieriai ginti panevėžiečių teatro garbės? Ar nuvyko ten kas nors iš Teatro sąjungos, kuri ir sukurta tam, kad gintų Lietuvos teatro menininkus? Ši institucija, panašu, kaip buvo, taip ir lieka bergždžia. Niekam Lietuvoje ne naujiena, kad kitų miestų kolegos teatralai, išgirdę apie Panevėžio teatro tragišką būtį, tik piktdžiugiškai trina rankas.

    Tai, kad ligi šiol buvęs saviveiklinio „Elfų” teatro vadovu režisierius Romualdas Vikšraitis nesugebės suvaldyti kompaktiško, bet įnoringo J. Miltinio idėjos paveldėtojų kolektyvo, buvo lengva nuspėti. Nors R. Vikšraitis – patyręs teatro profesionalas, jam trūko teatro idėjos. O be revoliucinės, teatrą vienijančios, vaizduotę stulbinančios idėjos šiame teatre (kaip, beje, ir bet kuriame kitame) nėra ką veikti.

  • audra 2012-06-22 20:39

    …Problema sprendžiama ne iš tos pusės. Šioje situacijoje man labiausiai pritrūko pačios ministerijos reikšmingesnio dėmesio. Juk galima buvo surengti visuotinį susirinkimą, deleguoti ministerijos specialistų komandą, susėsti su kolektyvu akis į akį ir aptarti iškilusias problemas. Ne šis ministras teatrą įsteigė, ne jam jį savavališkai ir uždaryti.

    Galima į visą šį reikalą pasižiūrėti ir ne iš jėgos pozicijos. Juk tikroji stiprybė – gebėjimas pripažinti savo klaidą, o ne pasakyti „ne, kertame galvas“. Prisiminkime, kad teatro perdavimui savivaldybei nėra parengta nei įstatyminė, nei finansinė bazė. Teatras yra gyvas organizmas. Šiame konkrečiame teatre dirba šimtas žmonių, o mieste bedarbystė siekia 20 procentų. Toks ministerijos žingsnis – sąmoningai nesąmoningas ėjimas, siekiant sunaikinti. Arba tiesiog pasakyti ultimatumą: „jei nepaklusite ir nenutilsite, bus daroma taip ir taip…“ Bet tu, žmogau, atvyk ir pasižiūrėk, ar įmanoma susišnekėti! Teatro kolektyvas ne iš karto pradėjo reikšti pretenzijas, o pusantrų metų laukė – tai yra pakankamai ilgas laiko tarpas suvokti, kas yra tas paskirtasis teatro vadovas.

    Ministerijos požiūris į šį teatrą keistas buvo jau leidžiant teatro vadovo konkursui įvykti iš vieno asmens. Ir dar trinama rankomis: „štai, žiūrėkite, kaip mums pasisekė – atsirado norinčių!“

    Pačioje pradžioje Romualdui Vikšraičiui bandžiau įteigti vieną vienintelį dalyką: būtina bent kartą per mėnesį surengti pokalbį su kolektyvu, kuriame galima būtų aptarti aktualiausius klausimus, kūrybinius planus. Iki šiol per pusantrų įvyko du tokie susirinkimai: pirmasis, kuriame trupei buvo pristatomas naujasis teatro vadovas, ir antrasis, išprovokuotas štai šios šiandieninės situacijos.

    Kitas dalykas – meno taryba. Tik atėjus naujam vadovui ji buvo, tada dėl tam tikrų priežasčių šiek tiek keitėsi jos sudėtis, bet ji vis vien funkcionavo kaip tam tikra konstruktyvi opozicija, galinti vadovui ir patarti, ir suteikti tam tikrų žinių apie vidines teatro kolektyvo nuotaikas ar lūkesčius. Kai jos veikla buvo sistemingai ignoruojama, jokių pasiūlymų nepaisoma, žmonės pradėjo iš jos atsistatydinti, nes suvokė, kad dirba ir stengiasi bergždžiai. Galiausiai vadovo buvo prašoma suorganizuoti, kad būtų sudaromi ir viešai kolektyvui skelbiami meno tarybos posėdžių protokolai. Nepavyko. Viskas vėl liko už uždarų durų.

    Kai su žmogumi nesišneki, gimsta versijos. Taip ir nutiko. Kiek žmonių teatre? Šimtas? Prašom, šimtas versijų! O kai yra šimtai versijų, per metus susikaupia tūkstančiai problemų.

    Dabar vėl tas pats: sezonas baigėsi, tai būk mielas, pateik kolektyvui rašytinę ar bent žodinę ataskaitą, kas buvo nuveikta per metus. Viską reikia artikuliuoti. Kiekvienas turi savo nuomonę, savaip įsivaizduoja, kas vyksta teatre. O vadovas, kaip asmuo, kuris privalo matyti bendrą vaizdą ir pažinti visą teatro organizaciją, turėtų su ja supažindinti ir kolektyvą. Ir dar ateities planus, tam tikrą viziją nubrėžti. Kad kiekvienam būtų aišku, vardan ko jie dirba, kodėl jie daro vieną ar kitą dalyką. Nėra ir šito.

    Dar vienas dalykas. Pernykštę gegužę pradėjau eiti meno vadovo pareigas ir pirmas dalykas, apie kurį pradėjau kalbėti – strateginis planas. Nes be jo, kaip be verslo plano, niekas (net ir mes patys) nežino, kur mes einame. Apie jokį planą nekalbama iki šiol. Todėl čia iškyla klausimas: ar šis žmogus apskritai geba mąstyti strategiškai? Kur jis veda teatrą? Kokį jis jį nori matyti po metų, po dvejų ar penkerių?

    R. Vikšraitis sako: bet teatras uždirba. Taip, tiesa. Bet aš žinau, kad racionaliai planuojant teatro veiklą, jis gali uždirbti daug daugiau. Pavyzdžiui, aš sakau: gerai, Vikšraiti, aš pas tave statau spektaklį, tai pasakyk man, kokia yra spektaklio sąmata, kiek gali skirti šiam spektakliui ir kiek skiri kitam pastatymui, kaip išdalini biudžetą? Atsakymo nerasta. Prieš važiuodamas dirbti į bet kurį teatrą aš gaunu tokią lentelę, kurios kiekvienoje eilutėje yra tiksliai ir aiškiai parašyta, kiek pinigų skiriama vienam ar kitam pastatymo aspektui. O kai galima „kiek nori“, vadinasi, negalima nieko. Nemanau, kad taip atsainiai galima elgtis valstybiniame teatre – vis dėl to tai ne jo, o mūsų visų pinigai.

    Ir jei kažkas ministerijoje pažvelgęs į skaičiukus mano, kad tai yra kažkokio pozityvaus judėjimo ženklai, tai jie labai klysta. Nes jie nemato, kaip neracionaliai sudaromas repertuaras, kad nerodomos naujausios teatro premjeros, nes į jas „ir taip eina publika“, kad žiūrovas negali nieko planuoti, nes bet kas bet kada gali keistis. Nė nekalbu apie tai, kad normaliuose tvarkinguose teatruose jau dabar prekiaujama abonementais į kito sezono spektaklius. Galiausiai, reikia turėti omeny, kokiomis priemonėmis tie skaičiukai pasiekiami…

    Analizuoti galima iki begalybės, bet keliais dalykais aš esu įsitikinęs: teatro darbo organizavimo struktūra negali būti linijinė, o teatro vadovas neturi šokinėti ir vienas tvarkyti darbus, kuriems atlikti šiaip jau priskirtos tam tikros teatro tarnybos. Juk jei tam tikriems teatro padaliniams vadovaujantys asmenys nesusitvarko su savo pareigomis, vadinasi, juos reikia keisti.

    Vargu ar įmanoma, kad tokio amžiaus sulaukęs žmogus, ilgus metus pradirbęs saviveikliniame teatre, gali kardinaliai pakeisti savo mąstymą. Ar ne iš ten yra atsiradęs tam tikras įprotis viską planuoti chaotiškai, gaivališkai, kai tam tikri projektiniai pinigai atsiranda greitai ir netikėtai? Šiuo atveju yra visai kita situacija: tu gauni pastovią dotaciją iš biudžeto ir turi kurti atitinkamą jos panaudojimo planą.

    O kol kas R. Vikšraitis visas nesėkmes „nurašo“ kolektyvui. Taip, pripažinsiu, kolektyvas yra problematiškas, baisiai apleistas… Bet jis yra toks, koks jis yra. Ir šį apleistą darželį reikia purenti, puoselėti, gal būt pradėti nuo paprastesnių dalykų ir pamažu augti. Tam ir reikalinga strategija – gal po penkerių metų atsiras ir apčiuopiami meniniai rezultatai, jei to bus tendencingai siekiama.

    O plano nėra. Veido nėra. Aš visada klausiu: o koks teatro veidas? Kuo jis savitas? Kuo jis skiriasi nuo, tarkime, Šiaulių dramos teatro veido ar Klaipėdos dramos teatro veido? Dėl to, kai dar būdamas meno vadovu iš Latvijos pasikviečiau režisierius Māra Ķimele ir Regnārą Vaivarsą aš žinojau, kodėl kviečiau būtent juos. Nes tokių kaip jiedu Lietuvoje nėra – mūsiškiai režisieriai taip nedirba. Ir gal iš pradžių tai ir gali būti ne visai sėkminga, nes kiekvienai naujai idėjai priimti reikia laiko. Bet perspektyvoje tai gali suteikti įdomų impulsą.

    Reikia nepamiršti, kad J.Miltinio dramos teatras nėra vien tik miesto teatras. Daugelį metų teatras atstovauja visą Rytų Aukštaitijos regioną. Todėl ir valdant teatrą, ir formuojant repertuarą, ir Kultūros ministerijai, darančiai tokius neatsakingus sprendimus, reikia turėti mintyse ir tuos žmones. Kas pristatys profesionalų teatro meną Kupiškyje, Pakruojyje, Rokiškyje, Pasvalyje, Biržuose, kituose miestuose?

    Iš vienos pusės, atėjus naujam vadovui Panevėžio dramos teatro spektaklius pastaraisiais metais kur kas dažniau galima buvo išvysti sostinėje. Kita vertus, ar tikrai reikėjo tiek daug gastrolių, jei daugeliui jų buvo tiesiog nepasiruošta, o dalis spektaklių vyko tuščiose salėse? Ar ne per didelė prabanga? Juk išlaidos – milžiniškos… Tas pats chaosas vyrauja ir tarpvalstybiniuose santykiuose su Latvijos teatrais.

    Visa tai esu ne sykį sakęs R. Vikšraičiui, bet man buvo atkertama, kad kai aš būsiu vadovas, galėsiu elgtis kaip panorėjęs, o kol kas teatrui vadovauja jis. Ką ir beatsakysi, kai tau taip atsako tavo kolega. Prieš nosį mojuojama sutartimi su ministerija, visus darbus atlikti ir sprendimus priimti norima savavališkai. Bet tada nuimama atsakomybė nuo kitų žmonių, nebesinori nieko ir siūlyti, tik sėdėti ir laukti, o ką gi šįsyk pasakys vadas. Baisus sovietinis modelis…

    Ir dabar iš ministro Arūno Gelūno lūpų girdėti tokius žodžius… Kad jei jūs nesusitarsite, aš jus atiduosiu… Na, žinote… Tai peržengia bet kokias ribas. Joks pokalbis neduoda rezultato, kai klausoma tik vienos pusės. Teatras – tai visų pirma kolektyvas. Kaip savotiška mažytė valstybė. Būtent – mini valstybė. Ir visiškai nesiskaityti su tos valstybės gyventojais… Toks bendravimo būdas vadinamas režimu.

    O J.Miltinio teatro kolektyvas – aštrus, alkanas, pasiilgęs normalaus požiūrio ir elementaraus pokalbio. Žmonės nori žinoti, kur jie eina, ir kodėl jie daro vieną ar kitą dalyką. Jie nori matyti perspektyvą, viziją, strategiją.

    Aš, gerai pažinodamas vidinę „kabinetinę“ situaciją, esu visu šimtu procentų kolektyvo pusėje. Nežiūrint į požiūrių skirtumus, nepaskaičiuotas emocijas, net kiekvieno vidinius išskaičiavimus, kurie, be abejo, egzistuoja. Bet net per visą šį foną matosi, kad jie, kaip lakmusas, jaučia neteisybę. Ir net ne kurdami vaidmenis, o matydami, kokie dalykai dedasi organizuojant vieno ar kito spektaklio pastatymą. O vyksta tokia betvarkė… Nukeliamos premjeros… O to profesionalaus meno institucijoje būti negali. Neseniai paklausiau vieno Latvijos teatro vadovo, kas nutiktų, jei nuspręsčiau nukelti premjerą. Jis trumpai ir aiškiai atsakė, kad daugiau tame teatre nebestatyčiau. Latvijoje įpratę dirbti taip, o pas mus norma laikomi priešingi dalykai. O ministerija mato skaičius ir šių dalykų nežino.

    Visus metus būdamas šalia R.Vikraičio aš pajutau, kad jam visai neblogai sekasi bendrauti su ASSITEJ’o žmonėmis, mėgėjų teatro atstovais – tai ir yra jo sritis, kurioje jis turi ir ryšių, ir suvokimą. Bet kai į teatrą atvyksta užsienio režisieriai, kai reikia bendrauti su Varnu ar Padegimu – tai jam sunkiai sekasi. Nes jie kitaip kalba. Galime priimti jų kuriamus dalykus arba jų nepriimti, bet negali neigti, kad jie – asmenybės. Čia ir iškyla klausimas: ar tu teatrą nusitempsi iki savęs, ar pamėginsi pakilti kartu su teatru.

    Tuo ir skiriasi mėgėjai nuo profesionalų, kad profesionalas turi išskaičiuoti ir padaryti taip, kaip reikia padaryti. O mėgėjas daro taip, kaip išeina. Tai vienodai liečia ir aktoriaus darbą, ir vadovavimą teatrui. Aš suprantu, kad R. Vikšraičiui, lig šiol gyvenusiam entuziazmo terpėje tai sunkiai suvokiama, bet profesionaliame valstybiniame teatre viskas turi būti suplanuota, o tam planui realizuoti turi būti pajungtos visas teatro mechanizmas.

    Kaip spręsti šiandieninę J. Miltinio dramos teatro problemą? Įsiklausyti į kitos pusės nuomonę. Ir per daug nedvejojant keisti dabartinį teatro vadovą R.Vikšraitį. Kito racionalaus sprendimo aš nematau. Nežinau, kas po to, bet šiame teatre sėkmingiausi metai prabėgo kolegialiai vadovaujant direktoriui ir meno vadovui. Viename asmenyje abi pareigybės nesutelpa. Daugelio Lietuvos teatrų (o jiems, kaip taisyklė, administraciškai ir kūrybiškai vadovauja tas pats asmuo) problematiška šiandienos būklė tai tik patvirtina.

    Kalbėti apie kursą, kuris bazuotųsi Panevėžio dramos teatre, reikia būti visišku… Tai gali vykti tik kolektyvui susiformavus, kad jauni žmonės teatre matytų normalius, produktyvius kūrybinius santykius. Tai ir buvo pirmoji pastaba R.Vikšraičiui dėl naujo aktorių kurso Lietuvos Muzikos ir Teatro akademijoje rengimo. Į teatrą ateinantiems jauniems žmonėms reikia sudaryti sąlygas bent dvejus metus augti kūrybingoje terpėje. Kaip šiltnamyje. Ir tik tada, gal kokiais trečiais metais, pamažu įtraukti žmones į realų darbą teatre. Gal per tuos kelerius metus pasikeistų ir teatro klimatas.

    Šioje vietoje ir įvyko vienas iš konfliktų, dėl kurio aš vėl tapau laisvu menininku.

    O antras konfliktas – visuotinis teatro darbuotojų susirinkimas su vadovu, kuriame norėjome išgirsti atsakymus į konkrečius klausimas: koks yra teatro veiklos strategija, kaip vadovas įsivaizduoja pačią teatro kaip kūrybinės institucijos struktūrą, kaip planuojami teatro administraciniai, finansiniai ir kūrybiniai darbai. Visgi mokesčių mokėtojų pinigai skiriami teatrui, o ne kokiam nors konkrečiam asmeniui… Deja, atsakymų į šiuos klausimus neišgirdome. Ir, manau, neišgirsime.

    Aišku, dabar galima mojuoti prieš nosį popierėlį su skaičiukais ir aiškinti, kaip viskas teatre gerai, bet pažiūrėsim, kokie skaičiukai bus po dvejų ar trejų metų. Manyčiau, Kultūros ministerija, kaip teatro steigėja, turėtų pamąstyti apie tai, nes tokiame chaose ir neviltyje pagyvenus dar porą sezonų, teatro perduoti savivaldybei nebereikės, nes jis sunyks savaime.

    Lieku prie tos pačios minties, kurią jau prieš kurį laiką esu išsakęs ministerijos atstovams: jei norite sumenkinti ir sunaikinti šį teatrą – pasirinkote patį geriausią kandidatą. „Ne, mes to nenorime“, – sako jie. Bet turint omeny pastarojo meto įvykius, panašu, kad ministerija to ne tik nori, bet jau ir daro.

    Vienoje iš Skandinavijos šalių neseniai buvo atliktas toks tyrimas, kurio rezultatai parodė, kad krašto, kuriame aktyviai veikia kultūrinės institucijos, gyventojų darbo našumas keturis kartus didesnis nei žmonių, kurių profesionali kultūrinė veikla nepasiekia – A.Gelūnas galėtų tuo pasidomėti.

    Jei nori, gali sakyti, kad šiame teatre nieko nevyksta. O vis dėlto vyksta. Teatras, net ir būdamas dabartinėje, krizinėje būsenoje, vis vien savo funkciją atlieka. Kuria tam tikrą magnetinę zoną. Tegul tas magnetizmas šiuo metu ir silpnokas, bet jis vis tiek yra. Tik nuo proto ir strategijos priklauso, ar tas magnetizmas stiprės.

    Jaunas Čechovas yra labai gražiai pasakęs, kad net ir blogai pastatytas Shakespeare’as vis vien lieka Shakespeare’u. Todėl jis ragino periferijos teatrus imtis stiprios dramaturgijos, kuri šiandien gal ir bus silpniau realizuota, bet ji vis tiek bus. Dėl to ir aš ėmiausi Panevėžyje statyti Gogolio „Vedybas“, nors norėjau dar šiek tiek luktelėti. O ko laukti? Tegul bus taip, kaip yra. Gal būt ir nepavyks pjesės potencialo realizuoti tiek, kiek norėtųsi, bet bent prisiliesime prie jos, bent pabandysime. Svarbiausia, kad teatras turėtų idėją, nes jos nesant kūrybingi žmonės pamažu virsta daržovėmis.

    Apskritai, ministerijos sprendimas siūlyti teatrui tokius dalykus po sezono, kuriame repertuaro prasme buvo gerokai išsijudinta, yra nesuvokiamas. Kai aktoriai už atliktus vaidmenis nominuoti greta stipriausių sostinės artistų pačios ministerijos teikiamoms scenos meno premijoms? Tai ką dabar galvoti aktoriams? Jų ilgą ir sunkų darbą teatre ministerija lengvabūdiškai sutrypė. Kultūros ministras nė neįsivaizduoja, ką reiškia ilgą laiką gyventi ir kurti tokiame mieste kaip Panevėžys…

  • Petras Mureika - ekspolic. eksavia........ 2012-06-21 16:00

    …………….Teatralų delegaciją į Seimą atlydėjęs Panevėžio miesto meras V. Satkevičius buvo bene konkrečiausias iš visų kalbėjusiųjų. Jis pabrėžė, kad miestas labai myli ir gerbia Juozo Miltinio teatrą, jo
    aktorius. „Tačiau neturime jokių galimybių teatrą perimti savo žinion, – atvirai pareiškė Panevėžio vadovas. – Vyriausybė savivaldai vis prideda naujų funkcijų, o lėšų tam neskiria.

    Miestas jau ir taip išlaiko tris teatrus. Dotacija, kurią duoda valstybė Juozo Miltinio dramos teatrui, yra didesnė nei mes skiriame „Cido“ sporto arenai.“

    Be to, V. Satkevičiaus įsitikinimu, tik būdamas pavaldus ministerijai teatras išsaugos savo lygį ir legendinį vardą.

    *****

    Sutinku su šiomis Panevėžio miesto mero mintimis !

    Problema ne pavaldume! Negalima šio teatro nukišti į tolimą kampą! Ir taip Panevėžio m. savivaldybė turi finansinių problemų savo įstaigų išlaikyme. Juozo Miltinio dramos teatras žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir
    pasaulyje.

    Iš to, kas pasakyta aukščiau, matosi, kad R. Vikšraitis kalba vienaip, o daro kitaip. DEJA, NAUJA ŠLUOTA NAUJAI – NEŠLUOJA !!! Tikras šių dienų politikas ! Tokių protinguolių pilnas seimas !!! Tai gal jis tegul ten ir
    keliauja ??? ………bet bėda ta, kad jis gali neįtikti rinkėjams !!!!! ………ką gi, belieka jam tik grįžti – NAMOLIO ! …………….o noro grįžti – nėra !!!

    R.Vikšraitis pats tai pasakė:

    ………… Viena poetė Dalia Teišerskytė tiesmukai pasiūlė R. Vikšraičiui trauktis iš posto, jei to nori visas kolektyvas. Bet po posėdžio pasiteiravus, ar ketina pasinaudoti žinomos kultūros veikėjos siūlymu, R.
    Vikšraitis griežtai atmetė jį ir pakartojo iš teatro savo noru jokiais būdais nesitrauksiąs.
    ……………………….

    ……………….malonu dirbti mūsų teatre pone R. Vikšraiti ??? Taip, …………………….šilta, jauki
    vietelė………..bet juk nieko amžino šiame sviete – NĖRA !!! …………………..matyt teks grįžti – NAMOLIO !

    Kaip ten sakoma: – svečiuose – gerai , namuose – GERIAUSIA !!!

    Negalima kiekvienai problemai taikyti standartinius sprendimus !

    Kiekvienoje įstaigoje – savita tvarka ir savitas šios įstaigos tvarkymas, naujovės kolektyve prigis savaime ir savo laiku be jokių “tankų” ir spaudimų iš šalies. Ką R. Vikšraitis galėjo daryti Vilniuje, to nepritaikysi Panevėžyje.

    Ministrui A.Gelūnui reikia įsiklausyti į Panevėžio teatralų nuomonę ir netempti gumos šio klausimo sprendime.

    LINKIU:
    Panevėžio miesto Juozo Miltinio dramos teatro kolektyvui – kūrybinės sėkmės, ištvermės, ir būti vieningais !!!

    Su pagarba Juozo Miltinio dramos teatro kolektyvui Petras Mureika.

    ******************************************************

Prisijunkite
FB
Užsiregistruokite
FB