Trumpiausią naktį ir prausėsi, ir spėjo ateitį


Trumpiausią metų naktį ir ilgiausią dieną švenčia daugybė žmonių. Pagoniškus papročius menanti Joninių šventė, apgaubta krikščioniška Švento Jono nakties skraiste, kiekvieno namuose ir širdyse pažymima skirtingai: vieni renkasi pasibuvimą artimųjų kompanijoje, kiti buriasi draugėn ir keliauja ieškoti paparčio žiedo.


Pagal tradicijas

Šiais metais pasibūti kartu, pajusti bendruomenės dvasią ir pasitikti Jonines  pakvietė Panevėžio bendruomenių rūmai.

Organizatoriai pasistengė, kad į šventę atėjusieji nebūtų žiūrovai, o kartu šoktų, dainuotų prie degančio laužo, pintų vainikus, simboliškai praustųsi vandeniu.

Bendruomenių rūmų renginių organizatorė Sandra Myškienė pastebėjo, kad Joninių šventė pinte apipinta mistika: tikima, kad tą naktį įsisiautėja piktosios jėgos, kurias galima įvairiai pergudrauti ir nugalėti. Įvairūs Joninių nakties ritualai padeda nuspėti ateitį, apsaugo nuo negandų, sustiprina sveikatą ir vaisingumą, o pati šventės data yra apgaubta paslapties.

„Todėl stengiamės, kad atėjusieji neliūdėtų, visi norintys galės nusiprausti simbolišku vandeniu, kaip būdinga pagoniškoms apeigoms Joninių metu, apie laužą šoks raganaitės, turinčios taip pat svarbią reikšmę“, – sakė S.Myškienė.

Atrakcijų netrūko

Švęsti Joninių prie Bendruomenių rūmų atėjusioms šeimoms, poroms, kompanijoms organizatoriai pasiūlė įvairių atrakcijų: prausimosi ritualą prie vartų, kupoliavimą, apžiūrėti etnografinius kiemelius bei daugelį kitų pramogų.

Pinti vainikus panoro išmokti ne tik jaunos mergaitės, bet ir vaikinai. Dėję žolę prie žolės, lapą prie lapo, vėliau jie džiaugėsi galvas pasidabinę pačių rankomis pintais vainikais.

„Kiek kreivokas, lapai išsipešioję, bet nieko, visai neblogai atrodome“, – vienas priešais kitą maivėsi vainikais galvas pasipuošę paaugliai. Apžiūrėjusiems žolinčiaus, kupolės, vaikų, vaišių kiemus ir nusipynusiems vainikus šventės dalyviams buvo pasiūlyta pabandyti vainikėlius užmesti ant stebulės. Tie, kuriems pasisekė tai padaryti, juokėsi, kad po metų laukia vestuvės, o nepataikiusieji nenusiminė: jie savo vainikėlius išplukdė upe, tikėdamiesi, kad kas nors juos pagaus.

Organizatoriai nepamiršo ir pačių mažiausių. Jiems buvo įrengtas specialus kiemas su atrakcionais, estafetėmis. Mažieji šventės dalyviai galėjo pajodinėti poniais, pasivažinėti arkliais kinkyta karieta. Suaugusieji išbandė eikliuosius žirgus. Žinoma, pajusti lekiant nuo vėjo besiplaikstančius plaukus šventės dalyviai negalėjo, nes pademonstruoti savo eiklumą žirgams nebuvo pakankamai erdvės.

Susirinkusiuosius linksmino 11 jungtinių kolektyvų, kurie ragino nebūti žiūrovais, įsitraukti į šokių sūkurį ir išmokti bent keletą lietuviškų šokių žingsnelių. Naktinius šokėjus linksmino lyrinių dainų atlikėjas Paulius Stalionis.

Atsibodo rutina

Į Joninių šventę atėjusių pagyvenusių žmonių raginti nereikėjo: išgirdę muzikos garsus jie mielai sukosi valso, polkos sūkuryje, o jaunesnieji drovėjosi: juos teko raginti, įkalbinėti.

„Atėjome į šventę, reikia linksmintis, judėti“, – baksnodami į sustingusius žiūrovus ne kartą pareiškė Joninių dvasią iš karto pagavę pensininkai Nijolė ir Petras. Pasveikinta bendradarbių ir artimųjų prie Bendruomenių rūmų atėjo ir Janina Pranienė. Moteris sakė į šventę atsivedusi ir vaikus bei anūkus.

„Namuose visuomet būna šventė. Tai įpareigoja ir vardas, ir data, staigmenos niekuomet nebūna. Šiais metais pasakiau vaikams, kad nešvęsime, nes visuomet būna tas pats: vaišės, o vėliau tvarkymasis. Norėjosi kažkokios įvairovės. Tiesiog pagalvojau, kad namuose galime pasisėdėti ir sekmadienį, todėl įkalbėjau visus susitikti prie Bendruomenių rūmų“, – pasakojo pašnekovė. 70 metų perkopusi panevėžietė prisiminė, kad anksčiau, kai gyveno kaime, Jonines švęsdavo pagoniškai, buvo laikomasi visų tradicijų. „Kaime būdavo daugiau Jonų, todėl ir šventės būdavo kitokios. Visuomet eidavome ieškoti žolių, iš kurių garbaus amžiaus moterys spėdavo ateitį, ieškodavome paparčio žiedo. Dabar nebe tie metai, o daugiau giminėje nei Jonų, nei Janinų nėra, todėl ir šventė įgavo kitokį atspalvį“, – atviravo pašnekovė.

Prisiminė jaunystę

Ponia Janina prisiminė, kad po Joninių keldavosi dar nepatekėjus saulei ir iš karto bėgdavo į lauką, kur  kūną suvilgydavo rasotomis žolėmis.

„Jauni tikėjome, kad tuomet metai bus geri ir taip prisišauksime laimę“, – sakė pašnekovė. Garbaus amžiaus moteris pridūrė, kad taip ir būdavo.

„Tuomet pakako vien tikėjimo ir visi nesklandumai dingdavo“, – juokėsi ponia Janina. Pašnekovė noriai pasakojo, kaip Joninių išvakarėse moterys nuo seno rinkdavo įvairiausias gydomąsias žoleles. Pasak panevėžietės, tuomet tikėta, kad šios dienos vakarą surinktos žolelės įgyja ypatingų gydomųjų galių.

„Iš surinktų žolelių buvo verdama arbata, jomis apkaišomos palubės, įmetama į tvartus, kad gyvuliai būtų sveiki. Netekėjusios merginos apsivilkdavo baltais lino drabužiais ir dainuodamos eidavo į pievas pinti vainikų. Vainiką jos pindavo iš devynių arba dvylikos skirtingų žydinčių žolynų. Nusipintais vainikais merginos pasipuošdavo galvas, o vėliau iš jų spėdavo ateitį“ – pasakojo ponia Janina.

Vaida REPOVIENĖ, Sekunde.lt

2012-06-25 10:16


Prisijunkite
FB
Užsiregistruokite
FB