Už kraują – valstybinė pensija


Keturiasdešimtmetis panevėžietis tapo antruoju Lietuvoje pretendentu garbės donoro vardui bei valstybinei pensijai gauti. Aukščiausią apdovanojimą Linui Kaukėnui ketinama suteikti už ilgametį dalyvavimą neatlygintinos donorystės veikloje – vyriškis nemokamai kraujo davė jau keturiasdešimtą kartą. Didelių sveikatos problemų niekada neturėjęs L.Kaukėnas įsitikinęs: jei žmonės save įsivaizduotų esančius sunkaus ligonio vietoje, donorų Lietuvoje būtų kur kas daugiau.

Silpnumą nustelbia
pasitenkinimas

Vartydamas donoro pažymėjimą L.Kaukėnas nė nebesuskaičiuoja, kiek jau kartų yra davęs kraujo. Vyriškis mąsto, kad tokių vizitų pas medikus galėtų būti jau daugiau nei penkiasdešimt. Dar 16 kartų L.Kaukėnas yra davęs plazmos.

Pirmą kartą duoti kraujo panevėžietis ryžosi 1986-aisiais.

„Tada donorams duodavo dvi laisvas dienas ir dar nemokamus pietus valgykloje. Kažkas pavadino, aš ir nuėjau“, – „Sekundei“ pasakojo L.Kaukėnas.

Vėliau po kiekvieno tokio apsilankymo pas medikus donorų piniginės papilnėdavo keliomis dešimtimis litų. Anot pašnekovo, jau tada jam nedavė ramybės altruistiška mintis duoti kraujo be jokio atlygio. Vyriškis nė nesudvejojęs išpyškina jam įsimintiną datą – 2000-ųjų kovo 3 d. Nuo tos dienos ne tik jis pats tapo neatlygintinu kraujo donoru, bet ir ėmė propaguoti nemokamą donorystę.

„Buvau ir kaimynus, ir draugus į Kraujo centrą atvedęs, bet šie, kartą davę kraujo, daugiau ant to „neužkibo“, – pasakojo L.Kaukėnas.

Paklaustas, kas jį patį skatina duoti nemokamai kraujo, vyriškis tik gūžčioja pečiais. Anot jo, donorystė tiesiog keičia požiūrį į gyvenimą.

„Davęs kraujo labai gerai jaučiuosi ir morališkai, ir fiziškai. Juntamą silpnumą nustelbia pasitenkinimo jausmas, kad kažkam padėjau“, – apie savo poelgių prasmę kalba L.Kaukėnas.

Kad po tokių procedūrų greičiau atgautų jėgas, donoras stengiasi valgyti kuo daugiau daržovių ir gerti sulčių, ypač raudonų – pomidorų arba vynuogių.

Donoras ne dėl pensijos

Iki šiol į Nacionalinio kraujo centro Panevėžio filialą vyriškis užsukdavęs kas porą mėnesių. Tik kartą teko daryti ilgesnę penkių mėnesių pertrauką. Donoras svarsto, kad tokių ilgųjų pertraukų ateityje daugės.

„Pernai pradėjo sveikata šlubuoti, imunitetas sumažėjo. Teko ir ligoninėje pagulėti“, – prisipažįsta L.Kaukėnas.

Tačiau jis nemano, kad sveikatos pablogėjimas susijęs su donoryste. Galimybės gauti valstybinę pensiją donoras nesureikšmina.

„Ne dėl pensijos pradėjau duoti nemokamai kraujo. Bet jei skirs man pensiją – imsiu“, – atvirai kalba L.Kaukėnas.

Už neatlygintinos kraujo donorystės propagavimą vyriškiui prieš porą metų suteikti nusipelniusio šalies donoro bei metų panevėžiečio sveikatos, socialinės ir aplinkos apsaugos srityje vardai.

L.Kaukėnas džiaugiasi, kad nei jam pačiam, nei artimiesiems nėra tekę patirti, ką reiškia laukti tinkamos kraujo grupės donoro. Tačiau vyriškis įsitikinęs: jei žmonės įsivaizduotų save ligonių vietoje, donorų Lietuvoje būtų daugiau. Deja, kol kas, L.Kaukėno nuomone, lietuviams trūksta sąmoningumo donorystės srityje.

Tokią jo poziciją palaiko ir šeima. Sulaukęs pilnametystės tėčio pėdomis pasekti ketina ir šešiolikmetis sūnus Eimantas.

Ar užaugusi neišsigąs dailiajai lyčiai ne itin malonios procedūros aštuonmetė dukra Evelina, L.Kaukėnas dar nesiryžta spėlioti, tačiau mergaitė tėtį jau yra lydėjusi ne tik į donorystei skirtus renginius, bet ir duoti kraujo.


Plačiau skaitykite balandžio 1 d.
„Sekundėje“.


Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ


A.Repšio nuotr. Pretendentas garbės donoro vardui gauti
L.Kaukėnas įsitikinęs: jei žmonės įsivaizduotų save ligonių vietoje, Lietuvoje
donorų būtų kur kas daugiau.

2008-04-01 12:00


Prisijunkite
FB
Užsiregistruokite
FB