Aukštaitijos Verslas

A.KRUPAVIČIUS: „Kiek reikia universitetų ir ką daryti?“


unt_20Visų visuomenių modernizacija prasideda nuo švietimo, lygiai kaip ir jų degradacija. Universitetai yra esminė šiuolaikinių visuomenių modernėjimo ir modernumo dalis. Be gerų universitetų ne tik nebūsime šiuolaikiški, bet ir toliau išsivaikščiosime.

Tačiau kol kas diskusijose dėl universitetų esame pasiklydę tarp trijų medžių. Kiek Lietuvoje yra universitetų, ir ar jų per daug, o gal jų yra per mažai? Lietuvoje turime 14 valstybinių universitetų, bendrame universitetų priėmime 2016 metais dalyvavo 19. Taigi dar turime penkis nevalstybinius arba neviešuosius universitetus, įskaitant ISM, Europos humanitarinį universitetą ir K.Simonavičiaus universitetą.

Kad ilga diskusija būtų trumpesnė, pasilyginkime su Estija, kuri aukštojo mokslo srityje yra sėkmingesnė nei Lietuva. Estijoje valstybinių universitetų yra 12: nuo Tartu ir Estijos gyvybės mokslų universiteto – tai estiškasis Aleksandro Stulginskio universiteto atitikmuo tik su dar mažiau studentų. Tad skirtumas nuo Lietuvos absoliučiais skaičiais yra itin mažas.

Viena pagrindinių dabarties Lietuvos aukštojo mokslo ydų dažniausiai įvardijama „fragmentacija“. Suprask, daug universitetų ir jie dar visi maži. Kad bendras universitetų skaičius Lietuvoje palyginamas su Estija, jau išsiaiškinome. Kitas klausimas – ar Lietuvos universitetai yra išskirtinai maži? Vėl keli faktai.

Jei Estijoje 2014-2015 mokslo metais valstybiniuose universitetuose studijavo apie 55 tūkst. studentų, tai Lietuvoje 2015-2016 mokslo metais atitinkamai daugiau nei 88,5 tūkst. studentų turėjo valstybiniai universitetai. Tad 13 Lietuvos universitetų turėjo vidutiniškai 6,8 tūkst. studentų viename universitete, kai Estijoje – 4,5 tūkst. Bet estai kažkaip neišgyvena dėl savo universitetų dydžio.

Eikime toliau. Universitetų fragmentacijos mažinimo per jų jungimą ideologai dažnai tvirtina, kad didesnis universitetas – tai aukštesnis tarptautinis reitingas, geresnė studijų kokybė. Nors statistika ir yra trečia melo rūšis, bet kad nepilstytume iš tuščio į kiaurą apie galimus į žvaigždes šaunančius tarptautinius didelių būsimų Lietuvos universitetų reitingus, patikrinkime minėtą prielaidą faktais. Atlikus universitetų, kurie yra 2016 metų „Times“ aukštojo mokslo reitingų pirmame šimtuke koreliacijos analizę tarp jų turimo studentų skaičiaus ir jų vietos reitinge, turime konstatuoti, kad tarp jų ryšio nėra (o tiems, kam reikia skaičių, tai koreliacijos koeficientas vos 0,02). Jei būtų ryšys tarp universitetų dydžio ir jų vietos pasaulio universitetų reitinge, tai Vilniaus universitetas „Times“ aukštojo mokslo reitinge nebūtų tarp 601- 800 universitetų, o būtume aplenkę Tartu, kuris yra tarp 301- 350 universitetų pasaulyje. Pirmas šiame reitinge – Oksfordo universitetas su 19,7 tūkst. studentų (tokio pat dydžio kaip Vilniaus universitetas), antras yra Kalifornijos technologijos institutas su vos 2,2 tūkst., trečias ir ketvirtas atitinkamai Stenfordas su 15,6 tūkst. ir Kembridžas su 18,6 tūkst., o penktas – Masačiusetso technologijos institutas su 11,2 tūkst. studentų. Tad jei universiteto dydis būtų tas veiksnys, kuris lemtų jų mokslingumą, studijų kokybę, tarptautiškumą ar bendrai akademinę reputaciją, tai tuos pirmuosius šiame reitinge bent keli lietuviškieji universitetai turėjo būti palikę užnugaryje.

Lietuvoje privačiuose universitetuose 2015-2016 mokslo metais mokėsi vos apie 4,5 tūkst. studentų. ISM, kuris yra didžiausias tarp jų, mažiau nei 1,6 tūkst. Bet didelių priekaištų dėl tokio mažo studentų skaičiaus jiems nebuvo reiškiama. Tačiau kai kas mano, kad valstybiniai universitetai per maži… tad juos būtinai sujungiame.

Lietuvos universitetuose galėtume turėti ir daugiau studentų. Ir jie yra šalia, nes antras pagal dydį Lietuvos universitetas, UNESCO Statistikos instituto duomenimis, su beveik 12 tūkst. studentų iš Lietuvos yra užsienyje. Tik Vilniaus universitetas pagal studentų skaičių tą emigracijos universitetą lenkia. Didžiausia jų dalis studijuoja Jungtinėje Karalystėje – beveik 5 tūkst. , o 1,6 tūkst. studentų iš Lietuvos yra Danijoje. Šiuolaikiniame pasaulyje proto mainai yra sveikas dalykas, bet Lietuvos atveju turime proto nutekėjimą, o ne mainus. Kad tuo įsitikintume, palyginkime Lietuvą su keliomis kitomis panašiomis šalimis. Iš Estijos studijuoja užsienyje apie 4 tūkst. studentų arba beveik 3 kartus mažiau nei iš Lietuvos, iš Latvijos – kiek per 6 tūkst. arba maždaug du kartus mažiau, iš Slovėnijos – apie 2,7 tūkst. arba beveik 4,5 karto mažiau nei iš Lietuvos.

Ir dar vienas aspektas – universitetų finansavimas. Lietuvos išlaidos 2016 metais vienam aukštųjų mokyklų studentui (ISCED 5-8 lygiai) siekė 3320 eurų, Latvijoje – 4249, Lenkijoje- 6580, Čekijoje- 7430, Estijoje- 8566 eurų. Apie ką galime toliau svarstyti, jei Lietuvoje išlaidos sudaro nepilnus 39 proc. Estijos išlaidų lygio? Prieš kelias dienas kalbėjausi su profesoriumi Sven Hort iš Linėjaus universiteto (Švedija) apie Lietuvos universitetų finansavimo būklę. Jį nustebino tik vienas dalykas – kodėl tie lietuviški universitetai dar nėra bankrutavę.

Šio teksto pradžioje žadėjau bent trumpai pasakyti, o ką reikia daryti pirmiausia? Pirmiausia 837 studijų programų (į tiek 2016 metais buvo priimama vien bakalauro studijose, o su magistrantūros ir doktorantūros studijomis suskaičiuojama jų iki 1800) aukštosiose mokyklose yra aiškiai per daug. Aplinkinėse šalyse studijų programų yra kelis kartus mažiau. Receptas mažinti programų skaičių gana paprastas. Tos studijų programos, kurių dvejus metus nesirinko nė vienas studentas, turėtų būti uždarytos. Pavyzdžiui, bakalauro lygmenyje 2015 metais tokių buvo beveik šimtas. Gal tik su viena išlyga – jei viena ar kita programa yra gyvybiškai būtina nacionaliniu mastu. Jei yra dvi programos šalia esančiuose universitetuose, tuomet mažiau konkurencinga turi persikelti į stipresnį toje srityje universitetą. 2012- 2015 metais studijų programų skaičius, kuriose buvo priimama nuo 1 iki 10 studentų, kasmet svyravo tarp 20- 25 proc. Tad tarp jų atmetus su menais susietas programas, kurios visur turi nedaug studentų, tikrai yra erdvės universitetams persitvarkyti.

Šioje situacijoje ir moratoriumas naujų programų akreditavimui praverstų. Nori nenori taip įvyktų mokslinio potencialo koncentracija ir aukštųjų mokyklų tinklas per tai optimizuotųsi. Bet be labai didelių išlaidų iš Europos struktūrinių fondų ir nelabai aišku kam…. Studijų krepšelius ir jų kvotas artimiausiu metu reikia pakeisti nemokamomis bakalauro studijomis. Stojimo reguliavimo instrumentas pirmiausia turi būti konkursinis balas. 2017 metų valstybės biudžete, kad nemokamos bakalauro studijos taptų realybe, nuo kitų metų rugsėjo 1-os reikia nuo 3,1 iki maždaug 5 mln. eurų. Nemokamos bakalauro studijos pagal buvusius skaičiavimus per artimiausius ketverius metus kainuotų tarp 55- 60 mln. eurų. Lietuvai tikrai pakeliama našta, jei panašią pakėlė Estija. Jei palygintume su kai kurių universitetų planais jungtis, tai nemokamų bakalauro studijų sugrąžinimas kainuotų bent 2,5 – 3 kartus pigiau nei tie jungimai. O naudos būtų, matyt, daugiau, nes bent nemaža dalis galimų studentų iš „emigracijos universiteto“ pasiliktų Lietuvoje. Kad dėl to motyvuotų studentų skaičius universitetuose augtų, irgi nėra netikėta išvada. Kad universitetinių studijų socialinis prieinamumas augtų, taip pat būtų ginčytis labai sunku. Universitetai vietoj viešųjų ryšių burbulų pūtimo ir rinkodaros (naujausias burbulas, beje, yra universitetų „jungimas“) sugrįžtų į mokslinius tyrimus ir prie studijų kokybės, tai yra į ten, ką jie ir privalo daryti.

Naujos valdžios veiklumo ir pokyčių aukštojo mokslo srityje veiklumo lakmusas bus – turime ar neturime nemokamas bakalauro studijas bent pirmakursiams jau nuo 2017 metų rugsėjo? Kol kas tokių vilčių yra. Ir net preliminari tokio žingsnio kaina yra pasakyta.

Prof. Algis Krupavičius yra VDU Socialinių mokslų fakulteto dekanas

2016-11-29 11:30