Aukštaitijos Verslas

D.JAKNIŪNAITĖ: „Rusijos užsienio politika 2017: deeskalacijos link“


11021410_1019406691409671_5807391361819479626_o-e1436015494923Ko laukti kitais metais – klausimas, kurį artimiausias dvi tris savaites uždavinėsime įvairiais pavidalais. Kol išrinktasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas po truputį pateikinėja mums savo atsakymus apie Jungtines Valstijas, klausimus ir atsakymus apie kitą mums rūpimą šalį – Rusiją – tenka aiškintis patiems.

Apie Rusiją galima prisiskaityti galybę pasakų. Štai vieniems ji atrodo silpna ir nereikšminga ir ekonomine, ir geopolitine prasme, mirštanti ir mažėjanti šalis, kuri pralaimėtų bet kokį karą, ir dabar matome tik beviltiškus, nors ir skausmingus, bandymus pasirodyti svarbia. Kitiems Rusija yra didžiulė ir įtakinga šalis, kuri tenori užkariauti viską aplinkui, renka ir JAV, ir Prancūzijos, ir, matyt, tuoj jau ir Vokietijos vadovus ir kurios propaganda tokia galinga, kad tuoj visi neturės kito pasirinkimo, tik pamilti šią šalį. Ar galima tarp šių dviejų kraštutinių – Rusijos nuosmukio ir Rusijos neišvengiamos grėsmės – mitų, kurie čia, žinoma, šaržuojami, rasti būdų paaiškinti jos strategiją?

2014-ieji metai, atnešę visų pirma Krymo okupaciją, žinoma, buvo lūžis ir pasaulio, ir pačios Rusijos politikoje. Ir dabar jau praėję treji metai leidžia pastebėti kai kurias tendencijas, kurias verta turėti mintyje bandant kalbėti apie Rusijos užsienio politiką 2017 m. Manau, kad ypač verta atkreipti dėmesį į tris dalykus.

Pirma, Rusijos užsienio politika turi aiškią ideologinę poziciją, kaip turi atrodyti tarptautiniai santykiai ir kokia jos vieta ten. Pasaulis turi būti daugiapolis, ir jame kelios didžiosios valstybės (Rusija viena jų) sprendžia globalios politikos klausimus. Žinoma, tai nėra nauja idėja, ją dar devyniasdešimtųjų viduryje skelbė garsusis Rusijos diplomatas Jevgenijus Primakovas. Nauja yra šios nuostatos absoliutus prioritetas. Jei, pavyzdžiui, 2004-2008 m. dominavo aiškiai pragmatinė nuostata su idėjomis apie energetinę galybę, tai dabar pagrindiniu tikslu tapo siekis sukurti daugiapolę pasaulio tvarką, kuri reiškia ne tik didžiųjų valstybių dominavimą, bet ir atvirą specifinių regioninių interesų buvimo pripažinimą.

Tokia tvarka pasiekiama tik įrodžius Rusijos svarbą pasaulyje. Rusijai neužtenka nei ekonominio pajėgumo, nei politinio statuso, tad belieka (ir buvo pasirinkta) demonstruoti ir naudoti karinę galią. Ir kuo daugiau visi aplinkui skelbia apie Rusijos karinį pavojų, kuo labiau jį ruošiasi atremti, tuo geriau. Tai ir reikia įrodyti – į Rusiją dėmesio negalima nekreipti.

Reikia pastebėti, kad karinės priemonės yra tik įrankis, iš daugiapoliškumo idėjos palaikymo neseka būtent tokia strategija. Tiesiog šiuo metu ji pasirodė veiksmingiausia.

Būtent dėl to santykiai su JAV yra esminiai. Per šiuos metus tapo akivaizdu, kad radikali konfrontacinė strategija nebuvo sėkminga: kreipti dėmesį gal ir privertė, bet gerbti nepradėjo daugiau. Tačiau idėja apie kelių didžiųjų valstybių valdomą pasaulį remiasi prielaida, kad tos didžiosios valstybės gali susitarti. Būtent to, o ne didžios meilės ar draugystės dabar tikimasi iš naujojo JAV prezidento. Reikia administracijos, su kuria galima kalbėtis ir kuri sutiktų tai daryti.

Antrasis dėmuo, kurį reikia prisiminti, galvojant apie Rusiją 2017-aisiais, susijęs su vidaus procesais. Tiksliau faktu, kad užsienio politika tapo neatsiejama vidaus politikos dalimi. Gerai žinoma, kad Rusijos viešojoje erdvėje yra aiškus priešas – JAV, arba apskirtai bet kokia įtaka iš Vakarų. Šis priešiškumas išorei buvo susijęs su nerimu dėl sistemos stabilumo, kurį sukėlė du patirti šokai: 2011-2012 m., kai Rusijoje žmonės nusprendė parodyti nepasitenkinimą protestuodami, ir 2014 m., kai Ukrainoje žlugo Viktoro Janukovičiau režimas.

Krymo „atsiėmimas“ kaip tik ir buvo tai, kas sugrąžino visai sistemai ir jos vadovui legitimumą. „Mes parodėme jiems, ką Rusija gali,“ – tai iki šiol vienas populiariausių paaiškinimų Rusijoje, kodėl tas įvykis toks svarbus. Ir šito negalime nuvertinti – šios euforijos užteko tiek ilgai, kad daugiau nei dvejus metus valdžiai nereikėjo rūpintis kitokia politine mobilizacija. Ir tik dabar, 2016 m. pabaigoje, mes galime matyti, kad Rusijos valdžia pamažu pradeda ieškoti naujų naratyvų ir kovų.

Žinoma, visa žiniasklaidos mašina prisidėjo prie euforijos dėl Krymo ir diskusijų dėl Rusijos „kietumo“ pasaulyje palaikymo. Bet čia svarbu pabrėžti kiek kitą aspektą – nėra prasmės kalbėti apie dvi atskiras – užsienio ir vidaus politikos – sritis Rusijoje galvojant apie tai, kaip joje konsoliduojama sistema. Rusijos užsienio politika yra tapusi vidaus politinio gyvenimo dalimi ir nemaža jos prezidento autoriteto yra pastatyta ant Rusijos garbės sugrąžinimo – tema, kurią, neabejoju, įvairiomis formomis girdėsime artėjant 2018 metų rinkimams.

Tačiau lygiai taip pat aišku, kad tokios politinės euforijos, kokia buvo 2014-2015 metais, ilgai neišlaikysi: tam reikia vis naujų ir naujų dirgiklių ir gerų žinių. Jas generuoti tapo vis sunkiau, kai pamažu pradėjo aiškėti, jog Rusiją imama vis labiau marginalizuoti įvairiuose tarptautiniuose formatuose.

Rusija nesitikėjo griežtos reakcijos į savo veiksmus (gretas Vakarų atleidimas Rusijai 2008 m. Rusijos Gruzijos karo metu, matyt, leido tikėtis atlaidumo ir dabar) ir kad ta reakcija (sankcijos ir izoliavimas) užtruks taip ilgai. Dėl to jau nuo 2015 m. pabaigos ir visus 2016 m. galime stebėti bandymus išeiti iš absoliučios konfrontacijos ir susipriešinimo. Ir tai yra trečiasis Rusijos užsienio politikos bruožas, išryškėjęs pastaruoju metu ir kuris turėtų tęstis toliau.

Sirija buvo pirmas ryškesnis bandymas keisti situaciją, bet jis nebuvo sėkmingas. Tačiau vis tiek ryškus yra tono kitimas ir įtampos jame mažėjimas. Tai visiškai nereiškia, kad Vakarai tapo priimtinesni, kad dalis naudojamų grubokų įtakos metodų ima keistis, – tai lieka, tačiau buvo visgi pripažinta, kad geopolitinę įtampą reikia sumažinti ir kažkur praverti duris. Galima spėti, kad į jas 2017 m. pasibels ne tik JAV.

Tad Rusija tikrai neatsisako idėjos apie savo vaidmenį pasaulio politikoje, valdžios konsolidavimas per užsienio politiką nors ir mąžta, bet lieka svarbi vidinio politinio proceso dalis. Suvokdama, kad politinio pergalingo patoso kasdienybėje itin ilgai neišlaikysi, Rusija pamažu kuria sąlygas 2017 metus paversti deeskalacijos ir įtampos mažėjimo metais.

Dovilė Jakniūnaitė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė

2016-12-15 11:11