R.Staselis: Išprievartautas referendumas


Sąmoningos savo veiklos pabaigoje (beveik visuotinai pripažįstama, kad ja rinkimų metais galima laikyti pavasario sesiją) Seimas vis dėlto išperėjo referendumą dėl Visagino atominės elektrinės (VAE) ateities. Prasmingiausios žiniasklaidos antraštės prizą šia tema įteikčiau žinių agentūrai BNS: „Gavę referendumą, opozicinių partijų vadovai nebežino, ką daryti“.

Iš tikrųjų, viena vertus, „konsultacinio referendumo“ prasmę demokratijoje suvokti pakankamai sunku, nes po ja slypi bjauri „užpakalinė“ mintis, esą kad ir kaip jame bus nubalsuota, įstatymdavystės teisę turintys politikai pasielgs taip, kaip jiems atrodys geriausia.

Kita vertus, įtarimą kiekvienam akylesniam piliečiui turėtų kelti ir tai, kad pradėję tokį niekuo neįpareigojantį žaidimą tautos teise apsispręsti tiesiogiai balsuojant dėl svarbiausių jos gyvenimo klausimų, politikai apsimetėliškai žongliruoja alternatyvomis.

Nes jiems bet koks rezultatas reiškia tai, kas anglų kalba vadinama „win win“: tai reiškia, kad politikai visais atvejais laimi – tie, kurie pasisako prieš VAE iš principo, laimėjus projekto įgyvendinimo šalininkams gali tvirtinti, kad referendumas tebuvo „konsultacinis“. Ir atvirkščiai – VAE skeptikams surinkus daugiau balsų, „konsultacine“ sąlyga neišvengiamai mojuos tie, kuriems projektas yra priimtinas.

Kažkas yra pasakęs: demokratiją Lietuvoje galėsime laikyti subrendusia tada, kada referendumo institutu politikai nustos įžūliai manipuliuoti. Jeigu taip, tai tada dar esame sauskelnėse: Lietuvoje, ko gero, nebuvo dar nė vieno referendumo, kuris nebūtų kažin koks kreivas.

Na, gal arčiausiai idealo galėtume laikyti 1992 m. balsavimą dėl dabartinės Konstitucijos. O šiaip, jeigu prisiminus detaliau, referendumas dėl Nepriklausomybės 1991 m. vasarį dėl politikų baimių, esą nesupratingi ir sovietų teroro išsigandę piliečiai gali nubalsuoti ne taip „kaip reikia“, virto „apklausa“ ir plebiscitu.

Nors triuškinamai laimėjus Nepriklausomybės šalininkams tos apklausos sąlyga tuojau pat virto konstituciniu įstatymu.
Vytauto Landsbergio šalininkams 1992 m. siekiant įteisinti prezidento postą, prie šio klausimo buvo prijungtas propagandinis „reikalavimas išvesti okupacinę kariuomenę ir atlyginti padarytą žalą“ (ir kariuomenę Rusija išvedė žymiai vėliau, ir tada užfiksuotas žalos atlyginimo klausimas iki šiol – it gerklėje skersai užstrigęs pagalys). Vėliau – aibė teisinių manipuliacijų balsuotojų cenzu, sąrašais, skatinimu alumi.

Referendumo institutas daugeliui piliečių dar ilgai kels nesveikas asociacijas, esą tai tik būdas eilinį kartą manipuliuoti rinkėjų požiūriu. O gal tiesiog – apknisti išskaičiuotu, politikams naudingu būdu.

Žiūrint kitu kampu neišvengiamai reikia pripažinti, kad, prieš pusantrų metų į neįveikiamą tvirtovę užsidarę ir iš esmės palaidoję tokioms idėjoms įgyvendinti būtiną bendravimą su visuomene, VAE projekto rengėjai patys prisiprašė referendumo. Jie šios problemos nesupranta iki šiol.

Visą laiką nežinioje laikę ne tik savo oponentus, bet ir visą visuomenę, jie nepastebėjo, kaip pati idėja apaugo mitologijos usnimis.

Dabar gali kone kiekvienam piliečiui po nosimi kaišioti šūsnis dokumentų – nepatikės. Nes kas antram vaidensis, kad VAE yra ne nauda, o didžiausia pasaulyje apgavystė. Nes mitologija politikoje yra galingesnė net už dokumentų originalus.
Nesunku atspėti, kad referendumas dėl VAE – toks politinis „antikubilinis“ ir „antisekmokinis“ veiksmas.

Todėl iracionalus. Jeigu socialdemokratus laikytume pragmatiškiausia ir daugiausia intelekto potencialo turinčia politinės opozicijos dalimi, tai, pasiklausius jų atstovų, apima didis liūdesys.

Andai šią savaitę Česlovas Juršėnas, politikos veteranas ir tikras vilkas, regis, „Žinių radijo“ laidoje kalbėjo, esą socialdemokratai nesipriešina branduolinei energetikai iš esmės, tačiau nepritaria šiam konkrečiam VAE projektui.
Dėl kurių nepriimtinų jo nuostatų – taip ir liko mįslė.

Ta proga prisiminiau kitą socialdemokratų atstovą – Vytenį Andriukaitį, kuris prieš kelis mėnesius Seimo tribūnoje mėgino išdėstyti, reikia manyti, alternatyvią branduolinės energetikos plėtojimo Lietuvoje viziją.

Taigi jos esmė buvo maždaug tokia: Lietuva dėl branduolinės energetikos turėtų kalbėti ne su japonais ir amerikiečiais, o prancūzais ir vokiečiais (matyt, tai tokia ištikimybė europietiškai paradigmai), vėliau dar ir su rusais, kad ši šaunioji trijulė imtų Lietuvoje ręsti branduolinę jėgainę. Tai būtų ES ir Rusijos bendradarbiavimo Lietuvoje pavyzdys. Naudingas dar ir tuo, kad Lietuvai „nieko nekainuotų“.

Neatmetu prielaidos, kad p.Andriukaičio lūpomis kalba kairysis idealistas. Tačiau ir idealistams kartais būtų neprošal susipažinti su geopolitine aplinka ir aktualijomis. Nes tinkamiausia vieta nepakaltinamų idealistų susirinkimams – ne politika, o vaikų darželis.

Vis dėlto nėra to blogo, kas neišeitų… Vienas mano kolega, su kuriuo šia tema porinome redakcijos balkone traukdami dūmą, atskleidė galimai teigiamą VAE referendumo pusę.

Esą galbūt diskusijos šia tema ir visą rinkimų kampaniją pakreips racionalesne linkme, atmiešdama neišvengiamų kliedesių srautą Garliavos, „tiesos“ ir „teisingumo“ ir kitomis panašiomis temomis. Jeigu tokia prielaida taps tikrove – tikrai ne pats blogiausias variantas.

Rytas STASELIS

2012-07-21 08:03


Prisijunkite
FB
Užsiregistruokite
FB