Aukštaitijos Verslas

R.STASELIS: Lietuvos problema yra „bezdielnykai“, o ne socialinė atskirtis


Rytas-Staselis-e1399370093180

Būsiu politiškai nekorektiškas. Prieš maždaug penkiolika metų teko lankytis vienoje Alytaus rajono Daugų miestelio įmonėje. Ta proga ir savininko godų pasiklausyti: jam trūksta darbo jėgos, nėra kam dirbti. Vietos nedarbas – dar didesnis už Lietuvos vidurkį, o pasisamdyti už minimalią tuo metu algą nėra ką.
Žmogus sakė, esą buvo gavęs visą Darbo biržos klientų sąrašą, išbandė veik visus, tačiau bergždžiai. Po pirmos algos, nepaisant aplink vyraujančio skurdo, vaizdelis būdavo vienodas – kol per gerklę ir skrandį už didelę dalį algos neperleisdavo ugninio vandens, naujieji darbuotojai į darbą tiesiog neidavo.
Po to vėl tarsi vienu keliu – atgal į Darbo biržą bedarbio, vėliau – į socialinę rūpybą jau socialinių pašalpų, pigiu vyneliu gyvenimo spalvas pašviesinant.
Įtariu: rastųsi čia pat kritikų, kurie baksnotų pirštu sakydami: tai va, jeigu ne už minimumą, o už orų atlygį tai ir darbas malonesnis, ir gyvenimas šviesesnis net be butelio „Pastogės“ stotų. Na, kaipgi…
Šiek tiek vėliau, maždaug prieš dešimtmetį, turėjau progų domėtis statybų verslu – tada, kada, kaip buvo sakoma, statybose pūtėsi didžiulis burbulas, o geri savo darbo meistrai uždirbdavo daugiau už ministrus. Nustebsite, tačiau vienas pažįstamas darbų vykdytojas irgi nebuvo laimingas. Savo žmonėms išgalėdavo mokėti iki 3000 Lt siekiančias algas, tačiau drebančiom rankom.
Ne iš šykštumo. Tiesiog jo pavaldiniai, uždirbę dešimtkart daugiau už pirmojoje pastraipoje minėtus daugiškius, irgi nebuvo laimingi. Kol nepragerdavo algos, darbą taip pat ignoruodavo.
Nors tasai darbų vykdytojas buvo joks psichologas, jis susikūrė tam tikrą žmogaus elgsenos teoriją: esą staiga padidėjus pajamoms, žmogui gali pristigti fantazijos, kur išleisti pinigus nuo tos ribos, kada „man pragyventi užtenka“. Dėl fantazijos stokos atsiradusį vakuumą, žinia, lengviausia užpildyti ugniniu vandeniu. Tik gal jau ne „Pastoge“, o triskart per aukso dulkes filtruota „Stumbro“| produkcija. Ir kiek turima pinigų daugiau už „man tiek užtenka“, tiek ilgiau neriama į daugiadienes.
Fantazijos stokos teorijoje, ko gero, daugiau apmaudo ir pykčio nei mokslinio pagrindimo. Aš sakyčiau, kad Lietuvą smaugia visuotinio neatsakingumo spazmai. Toks sovietinis recidyvas: nemadinga jausti atsakomybę už save, šeimą, darbą. Užtat yra laisvė elgtis patogiai: zirzti, keikti pasaulį, darbdavį, laisvalaikiu užvažiuoti žmonai į slyvą ir vėl godoti – kada gi valdžia atneš orų gyvenimą, sumažins socialinę atskirtį (tai reiškia – šiek tiek apipjaustys „turčius“, ir net jei iš to nenubyrės į nuosavą kišenę, linksmumo rasis daugiau – kad kažkas kažkiek iš kažkurių atėmė).

Tikėtis, kad atsakingos tarnybos imsis atskirti tuos, kuriems išties reikia valstybės paramos, nuo tų, kurie tiesiog nori mėgautis savo laisve – bent jau kol kas jokių prielaidų.

Ta tema šią savaitę teko bendrauti su vienos valstybės institucijos vadovu. Neseniai paskirtu į pareigas, matyt, todėl beviltiškai neapkerpėjusiu. Jis entuziastingai pasakojo apie savo sumanytus tos įstaigos planus, paslaugų skaitmeninimą, tačiau nepajuto, kaip pasakodamas atsidūrė liūne. Esą kai kuriuose tos įstaigos šalies regionų padaliniuose dirba gal po dešimt darbuotojų. Moka kompiuterį įjungti ir išjungti, bet šiaip popieriai, pažymos (pildymas, reikalavimas pristatyti) daug mielesni. Dar tos moterėlės darbo metu vasarop spėja savo daržus apsiravėti, patręšti, apkaupti. Vadovas sako, be jokio nuostolio įstaigai 8 žmones iš ten atleistų ir paliktų tik du, kurie darbą dirba entuziastingai, su ugnele. Bet kas iš to – tų aštuonių atleistųjų algų sąskaita pakelti atlyginimų dviem perspektyviems, geriems darbuotojams jis negalėtų dėl Valstybės tarnybos įstatymo nustatytų ribų. Tai jau geriau tegul sėdi ten prie kompų tos geležinės, prie savo kėdžių prisivirinusios, tačiau daržus ravinčios subinės.

Kita vertus, po susitikimo pagalvojau – dar viena tamsioji to reikalo pusė yra ta, kad tie aštuoni iš darbo prieš pensiją atleisti darbuotojai į būsimus rinkimus nužygiuotų drausmingiau, nei dabar ateina į darbą. Ir balsuotų tikrai ne už dabartinius valdžioje.

Taigi. Įsivaizduokite politikų reakciją į tokią perspektyvą. Ir jų požiūrį į reformas.

Ir va, esu sutrikęs. Širdimi suvokiu, kad, kaip sako žinovai, „socialinė atskirtis“ šalyje pasiekė tokias prarajas, kokių nematė dauguma Europos šalių. Bet kaip ją sumažinti? Atimti iš vienų ir apipilti pinigais nedirbančius arba darbą imituojančius, arba nužudžiusius savo atsakomybės jausmą „bezdielnykus“. Ir koks būsiąs tokio veiksmo naudingumas, efektas – skaičiuokite įvairiais pjūviais, tik nurodykite pažangos prielaidas. Realias, o ne įsivaizduojamas „kaip Danijoj“, „kaip Švedijoj“ etc.

Arba yra dar vienas, greičiausiai – tarpinis socialinės atskirties sprendimo būdas: pasiūlyti visiems gerai mokamiems lietuviams savo finansus ir su jais susijusius reikalus kraustyti į kitas šalis. Ir ten savo rodikliais rausti panašius į lietuviškąjį socialinės atskirties griovius. O mūsų rodiklius mažinti. Duobę užkasinėti. Visiems bus ramiau.

Kitaip tariant, jeigu išsikėlusieji sau tikslą mažinti socialinę atskirtį numato problemą spręsti ne turtingų žmonių padėtį artinant prie neturtingiausių, o atvirkščiai, neturtingiausių keliant aukščiau, jiems reikėtų pasirengti atsakyti į klausimą: kaip jie įtikins 35 metų vyrą, kuris jau apsisprendė iki gyvenimo pabaigos būti pensininku, imtis verslo, darbo, mokslo, persikvalifikuoti ir siekti karjerą. Arba geležines subines, trinančias kėdes valstybės institucijose – ne daržus ravėti, o atlikti tiesiogines savo pareigas.

Ar užteks to, jei šiuos mūsų visuomenės narius apipilsite pinigais? Na, na, pamėginkite kuriai nors didelio prekybos centro pardavėjai š… kandusiu veidu padvigubinti algą – ar ji akimirksniu taps jums maloni? Tiek, kad jūs nebesijausite, kaip sovietmečiu, kaltas, užsukęs kažko nusipirkti.

Įdomu būtų pamatyti. Nes „bezdielnykas“ ne tik gyvenimo filosofija, bet dvasios būsena.

2016-11-25 19:33