Aukštaitijos Verslas

R. STASELIS: “Kas rems Sauliaus Skvernelio komandą?”


Jei ne vienadienio teisingumo ministro Juliaus Pagojaus nuodėmės, išlindusios viešumon tada, kai jau visiems atrodė, kad yra „sutvarkytos“ ir pamirštos, Lietuva turėtų naują Vyriausybę. Tačiau, kaip aiškėja, vieno įtakingiausių socialdemokratų – Juozo Bernatonio – jaunasis protėžė, nepaisant, kad jo pavardė radosi prezidentės pasirašytame dekrete dėl Vyriausybės sudarymo, ministru netapo.
Ponas Pagojus, tikėkime, susiprato, kad demokratinėje šalyje negali būti teisingumo ministru. Ko gero, gal ir galėtų būti Baltarusijoje ar Rusijoje. Dabar tiesiog teks pasvarstyti apie kitas karjeros galimybes ne politikoje. Ačiū Dievui, gyvename laisvoje šalyje, galimybių nemažai. Tačiau labai aukšta kaina šio nenusisekusio politiko patirta pamoka bus aktuali ateityje, kad ir ką jis veikti sumanytų.
Tai atsakomybė už savo veiksmus. Universali prielaida. Nes negali gyventi jausdamasis laisvas, tačiau už nieką neatsakingas. Gali suklupti (kas iš mūsų vienaip ar kitaip nėra suklupęs?), tačiau išsilaižyti ir atsistoti ant kojų turi pats, nemėginti prisidengti valdžios sistema ir dėl savo veiksmų kaltinti nepalankių aplinkybių.
Prie vairo su audringo vakarėlio kvapų likučiais (mes tai vadinome – „iš burnos, kaip iš šiukšlių dėžės“), alkoholio matuoklio parodymai, ir greituoju traukiniu į melo liūną. Tai salone buvo išgėrusiųjų – prikvėpavo, tai ligoninėje nebuvo galimybės pasitikrinti kraują, tada važiavo į tolimiausią…
Ponas Pagojus, pasirodo, tvirtai tikėjo, kad neformaliais santykiais susijusių giminių, pažįstamų, pareigūnų sistema gali jį pridengti. Ir jis sau ramiai gali žengti į antrąjį prezidentūros aukštą, kad gautų indulgenciją tarnauti Lietuvos žmonėms.
Bus nebloga pamoka ir proga perkratyti vertybių koordinačių sistemą.
Tačiau išties keista (čia pritarčiau kolegei Indrei Makaraitytei), kad jaunos kartos žmonės, paragavę valdžios, tiesiog pasiutusiai greitai joje adaptuojasi, tarsi ji – korumpuota, papuvusi – visiškai atitinka jų svajonių aplinką. Suprantu Juozą Bernatonį, kurį gerbiu kaip politiką: jis – senas krienas iš anos sistemos, mokantis paskambinti net laikraščių leidėjams, jeigu reikalas sukasi apie jo sutuoktinės problemas bankrutuojančiame banke.
Bet p. Pagojus gimęs 1987 m. ! Jis patyrė laimę nepažinoti keisčiausių anų laikų personažų – kagėbistų, cenzorių, kultūros, mokslo prižiūrėtojų, ideologines dogmas saugančių bepročių, kaimynus skundžiančių šmikių. Tačiau jo elgesys su kvapeliu prie vairo – visiškai atitinka įprastą ano meto įvairių komunistinių bonzų sūnelių ir dukrelių elgseną viešojoje erdvėje.
Parašiau ir pagavau eretišką mintį – o gal anie, komunistiniai Lietuvos laikai, kai daug stotingų vyrų „dirbo Lietuvai“, yra tik išgalvota priežastis, teisinant mūsų dabartinių laikų valdžios personažų elgseną? Ypač, jeigu tokia gaji – gal net nuo tarpukario Lietuvos laikų.
Na, tiek to. Dabar apie premjero Sauliaus Skvernelio suburtą ministrų kabinetą. Įdomus. Velniškai įdomūs žmonės, dar labiau skirtingi, kai kuriuos jau šiandien galima įtarti esant asmenybėmis, puikiai nutuokiančiomis apie savo būsimą kuravimo sritį. Kiekvieno iš jų, ypač tų, kurie realiai niekada nebuvo vykdomojoje valdžioje, viešojoje erdvėje paskelbtos sentencijos beveik nepalieka abejingų: vieni tomis kalbomis piktinasi, kiti iš nuostabos nuščiūva, treti ima ploti. Matyti – šie politikai dar nespėjo patekti po viešųjų ryšių profesionalų obliais, kad pavirstų politiškai korektiška leksika kalbančiais klonais.
Prognozuoju du iššūkius. Pirmas: kaip ši vyriausybė sugebės susitarti tarpusavyje ir tapti komanda, kuriančia ir kartu su Seimu priimančia lemiamus sprendimus. Ir antrasis – dar labiau sudėtingas – politinė atrama Seime.
Viena vertus, šiame ministrų kabinete nematau daug žmonių, kurie valdančiosios koalicijos seimūnus galėtų pasiųsti po velnių, jeigu būtų įsitikinę, kad Seime vietoj ministrų siūlomų pertvarkų siūlomas liūnas. Pridengti ministrų iniciatyvas, jeigu jų tokių atsiras, valdančiojoje koalicijoje Seime gali remti (tai reiškia, parlamento viduje atlikti kruopštų aiškinamąjį darbą) tik Saulius Skvernelis arba Ramūnas Karbauskis. Kad ir kaip būtų keista – dar Tėvynės sąjungos frakcija, šiandien įbridusi į aiškią politinę suirutę) bei liberalai, kurie dabar užsiėmę ideologinio grynumo paieškomis, o de facto – noru atsiriboti nuo konservatorių.
O blogiausia, kad visai simpatiškai bendresne prasme atrodantis kabinetas tos paramos gali ir nesulaukti. Nepaisant gausių interviu, mes nežinome, ką apie Vyriausybę galvoja p. Karbauskis, kartodamas, esą tai – „premjero pasirinkimas“.
Mes nežinome, kiek kariauti dėl savo ministrų kabineto yra pasiryžęs p. Skvernelis (pagiriamasis žodis pasieniečiams, pernai rugpjūtį nužudžiusiems bėgusį kontrabandininką, deja, neįrodo jo galimybių užtikrinti politinę paramą savo ministrams, jeigu jie sieks veikti).
Užpernai miręs Gruzijos reformų tėvu tituluojamas Kacha Bendukidzė kažkada man pasakojo, kad jokios reformos Gruzijoje nė nebūtų įvykusios, jeigu aiškus prezidento Michaelo Saakašvilio palaikymas ir bendradarbiavimas. Esą prezidentas reformatorių komandai uždegė žalią šviesą ir keletą metų gesino rusenančias nepasitenkinimo žarijas parlamente: kalbėdamas, įtikindamas, mainydamas interesus, keisdamas tuos pačius reformatorius.
Lenkijos atveju reformų architektą Lešeką Balcerovičių rėmė vyriausybės premjeras Tadeušas Mazoveckis. Kai kada ir prezidentas Lechas Walensa. Tačiau ši parama nebuvo tvari.
Aš nežinau, ar tai yra vienintelė ir būtina sąlyga, kad pokyčiai vyktų sklandžiai. Ko gero, nei būtina, nei pakankama. Tačiau dabartinė Lietuvos valdžios konfigūracija man neleidžia atpažinti tų dalykų, tų personažų, kurie buvo akivaizdūs sėkmingus pokyčius įgyv

2016-12-02 16:17