Lietuvos kaimas tarsi skyla į dvi dalis – gyvenančiuosius iš pašalpų ir pažangius ūkininkus. Deja, pirmieji labiau matomi, todėl dažnai kaimas minimas neigiamame kontekste. Viso to rezultatas – jaunimo emigracija. Tačiau verslo konsultantai atkreipia dėmesį, kad jaunuomenei iš kaimo bėgti nereikėtų, jeigu jau nuo mažens būtų mokoma verslumo.
Verslumo reikia mokyti
Panevėžio rajonas visais laikais buvo laikomas žemdirbišku kraštu, todėl susiformavę tokie stereotipai, kad be tradicinių augalininkystės ir gyvulininkystės ūkių kaime užsiimti nėra kuo. Tad didžioji dalis kaimo žmonių priversti gyventi iš socialinių pašalpų ir to, ką užsiaugina savo ūkyje.
Nedarbas Panevėžio rajone pastaraisiais metais siekia apie trylika procentų. Atrodytų, situacija be išeities, tačiau verslo konsultantai įsitikinę, kad kaime – dar daug neatrastų verslo nišų. Tikėtis įkurti kelių šimtų darbuotojų įmonę paprastam kaimo žmogui gal ir neverta, bet susikurti darbo vietą sau ir savo šeimos nariams – realu.
Vienas pagrindinių kelių galėtų būti alternatyvių verslų kūrimas, pavyzdžiui, tradicinių amatų atgaivinimas ir retesnių verslų (sraigių, sliekų, stručių auginimas ir panašiai) populiarinimas. Tam tikrą nišą gali užimti ir kaimo turizmas. Tačiau esminiai žingsniai susikuriant darbo vietą sau turėtų būti smulkaus verslo plėtra kaime.
Kaip teigė Panevėžio verslo konsultacinio centro direktorė Akvilė Ramanauskienė, jei iš produkto pardavimo ar tam tikros paslaugos pavyksta užsidirbti kelis litus, tai yra verslas. Kiekvienas verslas geras, reikia tik mokėti pamatyti, atrasti, kokios veiklos galimybės kaime.
Viena pagrindinių priežasčių, kodėl žmonės vis dar nemato tų galimybių susikurti sau darbo vietą, yra žinių trūkumas ir tai, kad pas mus nėra verslumo tradicijų.
„Kaip tik šiuo metu vykdome projektą „Verslumo skatinimas tarp rajono jaunimo“. Verslumą skatinančių stovyklų metu vaikus mokome, kad pinigų galima užsidirbti ir iš tų pačių bulvių, kurias augina savo reikmėms. Daugelis vaikų, ypač tie, kurių tėvai ūkininkauja ar turi savo verslą, verslumo pradmenis turi, reikia tik šį verslumą skatinti“, – „Sekundei“ teigė A. Ramanauskienė.
Pagrindinė problema, būdinga ir jaunam, ir apie savo verslą galvojančiam vyresniam žmogui, – pernelyg didelės ambicijos iš karto uždirbti milijoną. Jeigu milijono nebus, neverta pradėti ir verslo. Taip pat dažnas gyvenantis kaime įsitikinęs, kad verslas kaime gali būti tik parduotuvė, lentpjūvė ar autoservisas, kitų perspektyvų nėra.
„Vaikus mokome: jeigu per dieną iš tam tikros veiklos pavyktų užsidirbti ir dešimt litų, tai galėtų būti puiki verslo pradžia. Visi verslai geri. Jeigu yra paklausa, bus ir pasiūla. Todėl net ir alaus baras kaime reikalingas ir tai visiškai nereiškia, kad jūs norite nugirdyti kaimą. Tik veiklą reikėtų vykdyti kultūringai – nepriimti vaikiško dviratuko ar vestuvinio žiedo ir mainyti į bambalį alaus“, – tikina Verslo konsultacinio centro direktorė.
Iš karto nori milijono
A. Ramanuskienės teigimu, nuosavo verslo dažniausiai žmonės imasi tada, kai ilgokai neranda darbo. Tačiau tuomet susiduriama su kita problema – kurį laiką neturėjęs pragyvenimo šaltinio toks žmogus neturi ir reikalingų lėšų verslo pradžiai.
Tiesa, pradedantiesiems verslininkams taikomos įvairios lengvatos, suteikiama parama vadinamajam verslo startui, tačiau kai kišenėse švilpauja vėjai, labai sunku ryžtis tokiam žingsniui.
„Nėra taip, kad pinigus verslui įkurti dalytų į kairę ir dešinę, bet įvairių institucijų skiriama pašalpa gana apčiuopiama. Rajono valdžia turi įsteigusi Smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo fondą, iš kurio skiriama apie 300 litų įmonei įregistruoti, padengiamos paskolos palūkanos ir kita. Mūsų centre pradedantieji verslininkai gauna penkiasdešimt nemokamų valandų įvairių konsultacijų, per kurias padedame parengti verslo planus, sutvarkyti registravimo dokumentus. Iš Darbo biržos darbo vietoms steigti taip pat sulaukiama nemažos paramos“, – apie paramą pradedančiajam verslininkui dėsto direktorė.
Kita vertus, kurti verslo, darbo vietų sau visiškai neskatina dabartinė pašalpų mokėjimo sistema. Žmonės mieliau renkasi gauti nors ir mažesnę, bet stabilią pašalpą nieko neveikdami, nei rizikuoti ir bandyti užsidirbti patys. Situacija galėtų pasikeisti tik tuomet, kai ilgalaikiai bedarbiai netektų pašalpų.
„Pašalpos labai gadina žmones. Jeigu jų nebūtų, pats gyvenimas verstų juos ieškoti pragyvenimo šaltinio. Nereikia norėti iš karto rajone pastatyti antrą „Amiliną“, deja, jauni žmonės nori visko iš karto ir daug, bet alternatyvos neturi“, – teigia A. Ramanauskienė.
Neišnaudotos visos galimybės
Verslo konsultacinio centro vadovės manymu, verslą kaime galima kurti ir neturint lėšų investicijoms. Pirmiausia reikia labai gerai išanalizuoti, ko trūksta viename ar kitame kaime. Antra vertus, gyvename technologiniame amžiuje, kai prekiauti savo produkcija galima net neiškeliant kojos iš namų.
„Ilgiausių metų išmušus dvyliktai valandai galime sudainuoti visi, bet lipti ant scenos – ne kiekvienas. Taip ir versle – užsidirbti pragyvenimui galime visi, bet uždirbti milijoną – ne kiekvienas“, – įsitikinusi pašnekovė.
Jos manymu, būtų naivu tikėtis, kad Panevėžio rajonas iš žemdirbiško virstų į pramoninį, bet į savo produkciją gebantį apdirbti – visiškai įmanoma.
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – mieste ar didesniuose miesteliuose galėtų atsirasti ūkininkų turgeliai, juk Panevėžio kraštas visada garsėjo duonos kepėjomis, ekologiškais ūkiais.
Kad tokio verslo niša perspektyvi, rodo ir sostinės pavyzdys. Anot A. Ramanauskienės, užsienyje labai populiari paslauga – miesto gyventojus kiekvieną savaitę aprūpinti šviežiomis daržovėmis ir vaisiais. Todėl ir kaimo žmogus, augindamas daržoves sau, galėtų jomis aprūpinti ir kitus, taip užsidirbdamas.
Arba įsigyti nedidelį traktoriuką ir padėti kitiems kaimo gyventojams ar sodininkams suarti žemę. Sau darbo vietą galima susikurti įsigijus reikalingų įrankių ir įgijus žinių, kaip genėti medžius, prižiūrėti aplinką.
„Pradėti netradicinį verslą gan sunku. Ne vienas, pradėjęs auginti sraiges, vėliau visa tai metė. Tokiam verslui reikia ir specifinių žinių, pasiruošimo. Kaimo žmogus labai prisirišęs prie savo žemės, gyvenamosios vietos, sunkiai perima naujoves ir dažniausiai lieka prie tų dalykų, kurie žinomi ir kuriuos palaikė tėvai. Panevėžio rajonas iš žemdirbiško pramoniniu tikrai nevirs, bet jeigu kaimo žmogus išmoks patraukliai įpakuoti ir realizuoti savo išaugintus produktus, jis pats gebės sau susikurti darbo vietą“, – įsitikinusi A. Ramanauskienė.
Reikia dirbti
Direktorės teigimu, nors rajonas, palyginti su miestu, mažiau verslus, bendros naujai registruojamų ir išregistruojamų įmonių tendencijos rodo, kad verslumas šiek tiek auga. Pavyzdžių, kaip susikurti darbo vietą ne tik sau, bet ir kitiems, toli ieškoti nereikia.
Kaip pasakojo po savo stogu Verslo konsultacinio centro organizuojamą vaikų stovyklą priglaudusi kavinės „Prie židinio“ savininkė Bronislava Šveikauskienė, prieš dešimtmetį svajojusi darbo vietą susikurti sau, o dabar jos kavinėje dirba devyniolika žmonių. Sunkių momentų būta ne kartą, tačiau nuoširdus darbas ir savo tikslo siekimas padėjo pasiekti tai, ką šiuo metu moteris turi.
„Kai bankrutavo mėsos kombinatas, kuriame išdirbau 27-erius metus, reikėjo apsispręsti, kaip toliau gyventi. Didelė dalis buvusių kolegų išvyko į užsienį, kiti susirado darbo kitose įmonėse, o aš nusprendžiau kurti savo verslą. Aišku, pradžia buvo sunki. Augau daugiavaikėje šeimoje, visada mums buvo skiepijama, kad visko galima pasiekti tik savo darbu. O kai esi užsibrėžęs aiškų tikslą, ir sunkumai nebaisūs“, – atvira buvo B. Šveikauskienė.
Pradėjusi nuo pakelės užeigos prie Uliūnų, šalia „Via Balticos“ kelio, dabar verslininkė turi kavinę ir motelį, teikia maitinimo, apgyvendinimo paslaugas, organizuoja įvairias pramogas.
Moters teigimu, visi įmonės darbuotojai – kaimo gyventojai. B. Šveikauskienė neslepia – ji mokėsi kartu su kaimo moterimis, tačiau žino, kad šios investicijos atsipirko – kolektyvo branduolys išliko nuo pat pirmųjų veiklos metų.
„Visada pirmyn ėjau savo keliu. Susirinkau kaimo moteris, pamokiau, augome ir tobulėjome kartu. Manau, jeigu lietuvaičiai čia, savame krašte, dirbtų tiek pat, kiek ir užsienyje, turėtų ne mažiau. Be darbo nebus ir rezultatų, ir, aišku, visada reikia turėti tikslą, o tada nebaisios jokios krizės“, – patarimų pradedantiesiems verslininkams negaili B. Šveikauskienė.
Verslo imsis bendruomenės
Kad kaimo žmonėms trūksta verslumo, pripažįsta ir Panevėžio rajono bendruomenių sąjungos pirmininkas Kazimieras Binkis. Neturintiesiems verslo pagrindų puikia mokykla galėtų tapti ir bendruomenės verslas.
Deja, Lietuvoje kol kas tai naujas dalykas. Vyro teigimu, užsienyje daugelis bendruomenių pinigų, reikalingų savo poreikiams, užsidirba pačios. Tiesa, Lietuvos bendruomenių situacijos lyginti su užsienio bendruomenėmis nelabai galima, mat ten bendruomenės yra tik idėjų generatorės, o Lietuvoje ant bendruomenių pečių gula visi darbai nuo idėjos iki jos įgyvendinimo.
Tačiau ir Lietuvoje yra puikių pavyzdžių, kaip bendruomenės ne tik užsidirba pinigų savo reikmėms, bet ir kuria darbo vietas. Kelmės rajono Budraičių kaimo bendruomenė prieš keletą metų įkūrė mikroįmonę, kurioje perdirba vaisius, daržoves ir spaudžia sultis, Pagėgiuose kelios bendruomenės plėtoja vaistažolių ir prieskoninių augalų verslą, Ukmergėje – pieno produktų, o Trakuose teikia aplinkos tvarkymo paslaugas.
„Kad bendruomenės ir Panevėžio rajone plėtotų verslą – realu, tačiau tai daugiau ateities perspektyva. Visas bendruomenių dėmesys pirmiausia buvo nukreiptas į bendruomenės namų, centrų kūrimą. Kai nėra stogo virš galvos, apie verslą sunku galvoti“, – sako K. Binkis.
Jo teigimu, verslo užuomazgų ir dabar būtų galima rasti kone kiekvienoje bendruomenėje, tik kol kas visa ši veikla paremta visuomeniškumo pagrindais.
Pavyzdžiui, dažname kaime yra šarvojimo salė, kuria bendruomenės nariai gali naudotis nemokamai, nes ją moterys prižiūri savanoriškai. Kiekviena bendruomenė skiriasi savo specifika, veikla. Jeigu ji sugebėtų išnaudoti visus savo privalumus ir išskirtinumus, galėtų iš to užsidirbti ir pinigų bent smulkioms išlaidoms. Kaip antai jau kitąmet Bernatonių bendruomenė ketina įsigyti virtuvės įrangą ir gaminti Bernatonius išgarsinusius įvairiausių rūšių sūrius.
„Šiemet tikimės pabaigti sporto ir laisvalaikio centrą, o kitąmet įsirengti sūrių gaminimo cechą, kuriame vyktų ir edukacinės programos, ir galėtume gaminti sūrius svečiams, o gal ir pardavimui“, – teigė Bernatonių bendruomenės pirmininkė Reda Manikienė.
Siekdama, kad kaimo gyventojai taptų verslesni, Panevėžio rajono bendruomenių sąjunga parengė projektą „Panevėžio rajono bendruomenių verslumo ir finansinio išprusimo ugdymas“, turėsiantį aktyvinti bendruomenių narius, skatinti jų verslumą.
Panevėžio rajono vietos veiklos grupės pirmininkas Eugenijus Lunskis teigė, kad pastaraisiais metais bendruomenių verslumo skatinimas yra vienas iš prioritetų, tačiau kad bendruomenės masiškai pradėtų užsiimti verslu – nelabai tikėtina. Mat bendruomenės savo prigimtimi yra ne verslo organizacijos, jos nėra pajėgios prisiimti tokių didelių finansinių įsipareigojimų ir atsakomybės, tačiau šiek tiek užsidirbti bendruomenės išlaidoms gali.
„Turime kelis projektus pagal verslo skatinimo kryptį, tačiau šie projektai labai paprasti, pavyzdžiui, padėti įsigyti aplinkos tvarkymo priemonių, kurios ateityje galėtų padėti gauti šiek tiek pajamų savo veiklai. Tai specifinis sektorius, besiremiantis savanoriškumu, jos iš principo pagal savo prigimtį nėra orientuotos į verslą, pajamų generavimą, tačiau savo poreikiams lėšų užsidirbti gali“, – mano E. Lunskis.
Lina DRANSEIKAITĖ
