Nubudusio Budos dovana


Kas yra grybas?

Grybai – labai keisti padarai. Jie turi ir augalų, ir mikroorganizmų savybių. Jų būna ir visai mažyčių, kartais net neįžiūrimų plika akimi – pelėsiai, mielės (tai mikromicetai), – ir dideli, mums įprasti grybai: baravykai, voveraitės, ūmėdės (vadinamieji makromicetai). Fungoterapija tiria makromicetų – jų grybienos ir vaisiakūnių – gydomąsias savybes.

Po žeme išsikerojusi grybiena turi lytį – moteriškąją arba vyriškąją – ir skverbiasi savo siūleliais per dirvožemį, kol “mergaitė” sutinka “berniuką” ir atvirkščiai. Bet tik ketvirtadalis tokių susitikimų baigiasi vaisingai, kai grybienos susijungia ir žemės paviršiuje atsiranda vaisiakūnis – kepurėlė su kojele, rutulys ar kitokios formos “kūdikis”, – tai, ką mes vadiname grybu. Vaisiakūnyje bręsta sporos, vėliau jas išnešioja vėjas, plinta naujos grybų kartos.

Kodėl grybai gydo

Grybų audiniuose, kaip ir sudygusiuose grūduose arba ikruose, susikaupia ypač aktyvių medžiagų, padedančių sporoms išgyventi. Tai polisacharidai, o daugelis ir jų labai nuodingi mūsų sveikatai. Pavyzdžiui, voveraitėse gausu primenančios antibiotikus medžiagos, užmušančios bakterijas. Ji apsaugo voveraites nuo kirminų ir puvimo, todėl šie grybai gali būti vartojami kaip vaistas nuo infekcijų.

Klasikinė fungoterapija

Galima išskirti dvi fungoterapijos kryptis. Pirmoji, klasikinė, tiria grybų poveikį žmogui ir aiškinasi, kaip grybų preparatais gydyti ligas ir stiprinti organizmą. Mokslininkai ir gydytojai renka, analizuoja senovinius receptus, kuria ir naujus vaistus. Klasikinė fungoterapija ypač paplitusi Japonijoje, Vokietijoje ir Rusijoje.

Antroji fungoterapijos kryptis, egzotinė, domisi grybais haliucinogenais. Jais gydomi psichikos sutrikimai arba, naudojantis jų poveikiu psichikai, kūno negalios.

Klasikinė fungoterapija dabar išgyvena tikrą pakilimą – mums norisi grįžti prie natūralių švelnaus poveikio vaistų ir atsikratyti stipriai veikiančių cheminių vaistinių medžiagų.

Ką klasikinė fungoterapija gydo

Onkologinės ligos. Geriausiai ištirtas ir didžiausio poveikio antinavikinis grybas – japoniškoji šitakė. Šiuose grybuose esantis polisacharidas lentianas padeda žmogaus imuninei sistemai atpažinti ir sunaikinti priešvėžines ir vėžines ląsteles. O Rusijoje moterų ligos – kiaušidžių cista ir mioma (t.y. gerybiniai augliai) nuo seno gydomos poniabudžių antpilu.

Dažni peršalimai, bronchitas ir angina. Grybuose yra polisacharidų, stiprinančių imunitetą ir naikinančių mikrobus bei virusus, beje, virusus jie įveikia ne blogiau nei česnakai. Peršalimas ir bronchitas gydomas vaistais ir tepalais, pagamintais iš voveraičių, rudmėsių, bobausių.

Išvalyti organizmą, pašalinti toksinus. Visos į mūsų organizmą patenkančios medžiagos – sunkieji metalai iš užteršto oro ir šalia kelių augančių daržovių ir vaisių, cheminės trąšos, alkoholis, nikotinas – padaromi nekenksmingi kepenyse. Grybų preparatai leidžia joms atgauti jėgas. Kepenims valyti vartojamos voveraitės, šitakė.

Padeda sulieknėti. Japonijoje geišos buvo mokomos jakimaro meno – vaišinti svečią ir kartu su juo paragauti kiekvieno patiekalo, bet netukti. Jos nešiodavosi tris buteliukus trijų skirtingų grybų preparatų, vienas iš jų buvo šitakė. Šie grybai mažina apetitą ir kartu skatina gamintis organizme fermentus, paverčiančius maistines medžiagas ne riebalais, o energija. Todėl geišos, beveik neribodamos suvartojamo maisto, išlikdavo lieknos.

Praėjusio amžiaus pabaigoje vienos Tokijo klinikos specialistai, remdamiesi geišų išbandytu metodu, sugalvojo būdą, kaip atsikratyti antsvorio nesilaikant dietos. Ši lieknėjimo praktika vadinama jakimano. Jai keletą metų ištikimas amerikietis aktorius Harisonas Fordas, nemėgstantis laikytis dietų, bet dėl savo darbo turintis išlaikyti liekną figūrą.

Egzotinė fungoterapija: suvalgysi grybą – suprasi save

Grybai haliucinogenai žinomi seniai. “Haliucinogeninio gydymo” priešininkai tvirtina, kad prie šių grybų priprantama, nuo jų galima tapti narkomanais. Taip manantieji neklysta. Nemokšiškas tokių grybų vartojimas gali sukelti sunkius apsinuodijimus, netgi susargdinti šizofrenija turinčiuosius paveldėtą polinkį į šią ligą.

O egzotinės fungoterapijos šalininkai – tiesa, jų daug mažiau – teigia, kad haliucinogeniniai grybai – puikus vaistas, tik kaip ir su kiekvienu vaistu su jais reikia tinkamai elgtis. Grybais haliucinogenais nuo seno buvo gydoma Šiaurėje ir Lotynų Amerikos šalyse – tuo užsiimdavo šamanai. Europoje gydymas grybais ypač išpopuliarėjo XX a. 6-ajame ir 7-ajame dešimtmetyje.

Kada padeda

Gydymas haliucinogeniniais grybais senosiose kultūrose atstodavo psichoterapiją ir psichologiją. Dėl grybų poveikio žmogaus sąmonė atsiskiria nuo negalių kankinamo kūno ir gali iš šalies įvertinti praeitį ir dabartinę padėtį. Jaučiame ir matome labai aiškiai ir ryškiai, bet kartu suprantame, kad tai – ne besikartojanti praeitis, ne sklandoma erdvėje, o vyksta gydymo seansas.

Žinoma, narkotiniai preparatai turi būti ruošiami tikro specialisto, o ligoniui prieš gydant būtina paaiškinti, ką jis pajus ir kaip jam tuo metu elgtis. Indėnų šamanas duodavo ligoniui haliucinogeninio grybo antpilo, kad šis pats galėtų surasti psichologinės savo ligos priežastis. Vėl išgyvendamas praeities įvykius ligonis galėdavo pamatyti, kaip juodas pavydas arba neatleista nuoskauda surakina jį skausmu. Išsisklaidžius narkotikų poveikiui šamano gydomas žmogus atleisdavo savo skriaudėjui, susitaikydavo arba atsikratydavo pavydo ir pasveikdavo. Kartais šamanas pats kartu su ligoniu pavartodavo haliucinogeninių grybų preparato ir kartu leisdavosi ieškoti ligonio sielos ir ligos priežasties.

Sunkiau gydyti narkotiniais grybais, jei toks gydymo būdas nėra konkrečios tautos tradicija. Vis dėlto olandas psichiatras Janas Baštianas haliucinogeniniais grybais sėkmingai gydė ir psichinius, ir fizinius sutrikimus. Jo pacientai buvo fašistų koncentracijos stovyklų aukos, net praėjus daug metų po išlaisvinimo negalėję sugrįžti į normalų gyvenimą. Šiuos žmones ilgai kankino nemiga, depresija, dažnai užeidavo smarkaus širdies plakimo, nerimo ir panikos priepuoliai.

J.Baštianas šiuos savo pacientus gydė haliucinogeniniais preparatais, ir jam pavykdavo pasiekti, kad jie suprastų, jog tragedija liko praeityje ir nebėra pagrindo kentėti pažeminimo ir mirties baimės. Po grybų terapijos buvę beviltiški ligoniai susirasdavo darbą, sukurdavo šeimą ir gyvendavo vėl išmokę mėgautis paprastais buities džiaugsmais. Meksikos indėnai tokiu atveju sako: “Pas juos grybais išgrįstu keliu sugrįžo siela”.

Kodėl virti grybai – ne vaistai

Grybus kaitinant, sūdant, rauginant, marinuojant jų polisacharidai suyra. Taigi grybų padaže arba grybų sriuboje tėra baltymų ir ląstelienos.

Vaistus iš augalų gaminame šaknis, žiedus, lapus ir kt. užpildami vandeniu arba pavirindami, o grybų gydomieji preparatai daromi iš termiškai neapdorotos žaliavos ir vartojami dažniausiai kaip milteliai.

Ar galima savarankiškai gydytis grybais

Patiems gamintis vaistus iš grybų būtų pernelyg sudėtinga ir net pavojinga sveikatai. Patyręs, gyvenantis natūralios gamtos apsuptyje grybų žinovas lengvai atskiria gydomuosius grybus nuo nuodingųjų, bet miestiečiui susigaudyti grybų įvairovėje daug sunkiau.

 Be to, valgomuosiuose grybuose retkarčiais ima gamintis medžiagos, kenksmingos žmogui. Manoma, kad taip kepurėtieji miškų gyventojai gelbstisi nuo įkyrių grybautojų, pvz., jei toje pačioje vietoje 10 metų iš eilės bus renkamos lepšės, kai kurios iš jų ims gaminti toksinus, atseit nelįskite ir duokite man ramybę.

Taip, rodos, nei iš šio, nei iš to anksčiau noriai rinktos meškutės dabar tapo kenksmingos sveikatai. Rusijoje kelerius metus toksinių medžiagų buvo randama rudmėsėse, bet dabar jos vėl nekenksmingos. O netoli greitkelių ir sąvartynų išaugę grybai sugeria didelę dalį kenksmingų medžiagų iš užteršto oro ir dirvožemio. Todėl patartina grybų preparatų nusipirkti vaistinėse – šiems vaistams vartojama žaliava, auginama plantacijose arba surinkta natūralioje gamtoje ir atidžiai patikrinta laboratorijoje.

Dievų grybas šitakė

Japonai šitakę labai vertina ir vadina pabudusio Budos dovana. Jie šiais grybais gydo šimtą ligų, jais gerinama vyrų potencija ir skatinamas moterų seksualumas, gerinama nuotaika, jų preparatais gydoma alergija ir nemiga. Šitakė būna maistinė ir gydomoji. Japonai jau prieš daug šimtmečių pradėjo auginti maistinius grybus ant alksnio ir buko kelmų, tada jie užauga mėsingesni ir turi saldų prieskonį, o vaistinius – ant kaštono pliauskų, jos suteikia grybams kartumo.

Medyje padaromi plyšiai, į juos įspraudžiami specialūs kamščiai su šitakės grybiena, ir plyšiai užtaisomi vašku. Pagalius su užmūryta grybiena laiko atvirame ore ir periodiškai stuksena per juos – kad miegantis Buda pabustų ir padovanotų grybams jėgą.

Po metų dvejų grybiena iškeroja ir duoda vaisių. Šitakę surenka, susmulkina ir gamina vaistus, o maistinę vartoja patiekalams. 20 a. antrojoje pusėje šitakę imta sėti į šiaudų ir pjuvenų mišinį, niekas dabar augindamas šiuos grybus Budos nebešaukia ir ore vėzdais nebemojuoja. Atsirado naujų šitakės rūšių, mokslininkai padidino jų derlingumą. Pramoninės gamybos grybai nebrangūs ir labai skanūs, bet biologiškai aktyvių medžiagų juose mažiau nei išaugintuose senoviškai ar rastuose miške ant bukų ir kaštonų.

Parengė A.Gotautaitė

2005-11-21 12:00


Prisijunkite
FB
Užsiregistruokite
FB